Vejos laistymo sistemos įrengimas
Vejos laistymo sistemos įrengimas tampa vis populiaresnės Lietuvoje, nes jos padeda užtikrinti gražią ir sveiką veją. Tinkamai įrengta laistymo sistema ne tik taupo laiką, bet ir leidžia efektyviau naudoti vandenį bei prisitaikyti prie besikeičiančių oro sąlygų. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kas sudaro vejos laistymo sistemą, kuo skiriasi įvairios technologijos, kaip vyksta vejos ir laistymo sistemos įrengimo procesas, kokios yra kainos bei montavimo trukmė Lietuvoje, kaip mūsų klimatas įtakoja sistemų pasirinkimą ir priežiūrą. Taip pat pateiksime penkių pagrindinių prekių ženklų – Irritrol, Orbit, B-hyve, K-Rain ir Hunter – apžvalgą, išryškinant jų techninius pranašumus, trūkumus, kainas ir naudojimo patirtį. Straipsnis parašytas specialiai Lietuvos sąlygoms, tad rasite ir praktinių patarimų dėl sezoniškumo.
Automatinių laistymo sistemų privalumai:
Taupesnis vandens naudojimas: tinkamai suprojektuota sistema gali sutaupyti iki 50% vandens, palyginti su įprastu laistymu rankomis. Vanduo dozuojamas tolygiai ir tiksliai ten, kur reikia, todėl nevyksta perteklinis laistymas.
Laiko ir pastangų taupymas: automatizuota sistema rūpinasi laistymu pagal nustatytą grafiką, tad nebereikia kasdien varstyti laistytuvo. Šiuolaikiniai valdikliai gali veikti visiškai savarankiškai, atsižvelgiant net į oro sąlygas.
Sveikesnė veja ir augalai: užtikrinamas reguliarus ir pakankamas drėkinimas net sausros metu, todėl veja išlieka vešli ir žalia. Optimalus vandens kiekis apsaugo veją nuo išdžiūvimo ir pageltimo per karščius.
Didėja turto vertė: tvarkingas, prižiūrėtas sklypas su automatine laistymo sistema pakelia estetinę sklypo vertę ir patrauklumą – tai gali padidinti nekilnojamojo turto vertę.
Ekonomiškumas ir ekologija: efektyvi sistema taupo ne tik vandenį, bet ir pinigus (mažesnės sąskaitos už vandenį), o tolygus drėkinimas prisideda prie sveikesnio dirvožemio ir augalijos.
Kas yra vejos laistymo sistema ir kaip ji veikia
Automatinės vejos laistymo sistemos paprastai naudoja po žeme paslėptus purkštuvus, kurie laistymo metu iššoka virš vejos paviršiaus ir tolygiai paskirsto vandenį visame plote.
Vejos laistymo sistemos įranga – tai automatinė drėkinimo įranga, skirta palaistyti veją bei kitus želdynus nustatytais intervalais ir normomis. Pagrindiniai tokios sistemos komponentai yra: vamzdynas, purkštuvai, elektromagnetiniai vožtuvai, valdiklis (programatorius) ir jutikliai. Visos šios dalys veikia suderintai, užtikrindamos, kad vanduo pasiektų veją reikiamu metu ir kiekiu, be žmogaus įsikišimo.
Pagrindiniai komponentai
Vamzdynas
Vamzdynas. Po žeme išvedžioti vamzdžiai (dažniausiai LDPE arba PVC) tiekia vandenį iš šaltinio į purkštukus. Paprastai pagrindinėms magistralėms naudojami ~25–32 mm skersmens vamzdžiai, o mažesnėms atšakoms ar lašeliniam drėkinimui – 16–20 mm skersmens. Vamzdynas įrengiamas ~20–30 cm gylyje po žeme, kad netrukdytų vejos priežiūrai ir būtų apsaugotas nuo aplinkos poveikio. Jei sklype yra kietų dangų (takų) – po jais vamzdžiai tiesiami giliau ir apsaugomi tvirtesniu apvalkalu.
Purkštukai
Purkstuvai (purkštukai). Tai įrenginiai, kurie paskirsto vandenį ant vejos kaip lietų. Vejose dažniausiai naudojami iššokantys purkštuvai, kurie ramybės būsenoje pasislepia po žeme, o paleidus vandenį – iškyla virš vejos ir pradeda laistyti. Purkštuvų tipai skiriasi veikimo principu ir paskirtimi.
Statiniai purkštuvai skleidžia ventiliatoriaus formos purškiamą srovę ir tinka mažesniems plotams (paprastai iki ~5 m spindulio).
Rotaciniai purkštuvai (sukamieji) sukasi ir tolygiai purškia siauresnę vandens srovę, galinčią pasiekti toliau (kai kurie modeliai pasiekia 10–15 m ar daugiau). Pavyzdžiui, Hunter PGJ rotacinis purkštuvas gali laistyti 4,3–11,6 m spinduliu, o laistymo sektorius reguliuojamas 40–360° diapazone. Tokie purkštuvai parduodami su keičiamų antgalių rinkiniu (skirtingo debito ir siekio), kad būtų galima pritaikyti įvairaus dydžio vejos zonoms. Jie pagaminti iš patvarių medžiagų – korpusas dažnai iš tvirto plastiko, o iššokančios galvutės viršus gali turėti gumos dangtelį apsaugai nuo smūgių.
Daugiasroviai rotoriniai purkštukai (pvz., MP Rotator antgaliai) – tai purkštukų tipas, kuris vienu metu leidžia kelias lėtas vandens sroveles. Jie laisto lėčiau, bet labai tolygiai, mažiau išgaruoja vandens ir tinka tiek mažiems, tiek sudėtingos formos plotams. MP Rotator tipo antgaliai gali sumažinti vandens sąnaudas ir eroziją, palyginti su įprastais statiniais purkštukais. Šie antgaliai montuojami ant specialių korpusų (dažnai suderinamų ir su kitų gamintojų korpusais, pvz., Hunter, Rain Bird), todėl yra labai universali technologija.
Lašelinis laistymas – nors paprastai vejoms netaikomas, tačiau gali būti naudojamas gėlynuose ar gyvatvorėse šalia vejos. Tam naudojamos porėtos vamzdžių linijos arba lašintuvai, kurie pamažu dozuoja vandenį ties augalų šaknimis. Lašelinis būdas itin taupo vandenį ir tinka augalams su gilesnėmis šaknimis, tačiau vejos plotuose jį naudoti sudėtinga dėl poreikio tolygiai padengti didelį paviršių.
Purkštukų išdėstymas projektuojamas taip, kad jų laistymo zonos persidengtų – tai vadinama „galva-galvon“ (angl. head-to-head) išdėstymu. Labai svarbu, kad kiekviena vejos vieta gautų vandenį bent iš dviejų purkštuvų, priešingu atveju gali likti sausų plotų. Projektuotojai pabrėžia, kad net vieno purkštuvo trūkumas sistemoje gali lemti, jog tam tikrose zonose žolė negaus pakankamai vandens ir per sausrą išdegs. Žemiau pateiktame paveikslėlyje vizualiai pavaizduotas teisingas (viršuje) ir neteisingas (apačioje) purkštuvų išdėstymas:
Teisingas purkštuvų išdėstymas (viršuje): laistymo spinduliai persidengia, nėra nepasiektų zonų. Neteisingas išdėstymas (apačioje): vienas purkštuvas bando padengti per didelį plotą – kraštuose trūksta vandens, ten žolė gali paruduoti.
Elektromagnetiniai vožtuvai. Tai vandens srauto valdymo „vartai“. Vožtuvai paprastai jungiami į kolektorių (mazgą), iš kurio atsišakoja zonų vamzdžiai. Kiekviena laistymo zona turi atskirą vožtuvą, kuris pagal valdiklio signalą atsidaro arba užsidaro, leisdamas vandeniui tekėti į konkrečios zonos purkštukus. Vožtuvai būna 24 V AC (žemos įtampos kintamos srovės), valdomi laidais iš centrinio valdiklio. Jie montuojami po žeme specialiose dėžutėse (vožtuvų dėžėse), kad būtų apsaugoti ir lengvai prieinami priežiūrai. Kokybiški vožtuvai turi paprastą rankinio atidarymo funkciją ir patikimus sandariklius. Pavyzdžiui, Irritrol 205 serijos vožtuvai pagarsėję patogiu „dangtelio ant sriegio“ dizainu, kuris leidžia greitai pasiekti vožtuvo vidų jo neiškasus (tai palengvina priežiūrą). Renkantis vožtuvus svarbu atsižvelgti į vandens slėgį – dažniausiai jie veikia ~1–10 bar slėgio intervale, priklausomai nuo modelio.
Filtras. Filtravimo įrenginys nėra privalomas visose sistemose, tačiau labai rekomenduojamas, ypač jei naudojamas vanduo iš gręžinio, šulinio ar tvenkinio. Filtras sulaiko smulkias daleles, smėlį, rūdis, kurios galėtų užkimšti purkštukus ar pažeisti vožtuvus. Paprastai montuojamas prieš pagrindinį kolektorių (vandens padavimo mazge). Šitaip apsaugoma visa sistema – švarus vanduo prailgina purkštukų ir kitų komponentų tarnavimo laiką. Filtrui taip pat reikės periodinės priežiūros (išplovimo ar kasetės pakeitimo). Tinkamai parinkus filtrą, net ir naudodami nevisiškai švarų šaltinio vandenį, išvengsite purkštukų užsikimšimo problemų.
Valdiklis (programatorius). Tai „smegenys“ – elektroninis prietaisas, kuris pagal nustatytą grafiką įjungia ir išjungia elektromagnetinius vožtuvus, taip valdydamas laistymo laiką ir dažnumą. Valdiklis paprastai montuojamas patalpoje (garaže, katilinėje) arba lauko sąlygomis tam pritaikytoje dėžutėje. Šiuolaikiniai valdikliai būna dviejų pagrindinių tipų: paprasti programuojami ir išmanieji. Paprastas valdiklis leidžia nustatyti laistymo tvarkaraštį (programas) – pavyzdžiui, kuriomis savaitės dienomis ir kiek laiko laistyti kiekvieną zoną. Išmanusis valdiklis (pvz., Orbit B-hyve, Hunter Hydrawise, Rain Bird ESP-TM2 su WiFi moduliu ir pan.) jungiasi prie interneto ir gali automatiškai koreguoti laistymo grafiką pagal orų prognozę bei sensorinius duomenis. Pavyzdžiui, Orbit B-hyve valdikliai leidžia valdyti laistymą išmaniuoju telefonu per programėlę iš bet kurios vietos, taip pat turi „WeatherSense“ technologiją – ji pagal vietos oro sąlygas (lietus, drėgmė, temperatūra, dirvožemio tipas, šlaitų nuolydis) koreguoja laistymo trukmę. Išmanūs valdikliai paprastai taupo vandenį, nes išjungia laistymą lyjant ar sumažina normą vėsiomis dienomis. Visgi jie reikalauja Wi-Fi ryšio ir šiek tiek daugiau nustatymų, tačiau gamintojų teigimu, yra paprastai valdomi vartotojui patogioje programėlėje. Renkantis valdiklį, svarbu zonų skaičius (paprastai 4–12 buitiniams sklypams, su galimybe plėsti modulių pagalba), montavimo vieta (vidaus ar lauko modelis) ir papildomos funkcijos.
Jutikliai. Norint automatizuoti sistemą pagal aplinkos sąlygas, naudojami įvairūs jutikliai:
Lietaus jutiklis – montuojamas ant pastato lauke; kai iškrenta krituliai, šis jutiklis sustabdo laistymą (arba nukeliamas ciklas), kol lietaus vanduo įsigėręs. Tai apsaugo nuo perteklinio laistymo lyjant ir taupo vandenį.
Dirvožemio drėgmės jutiklis – įkasamas į dirvą tam tikrame gylyje ir fiksuoja dirvožemio drėgnumo lygį. Jei žemė pakankamai drėgna, valdiklis praleidžia laistymo ciklą.
Oro temperatūros jutikliai – rečiau naudojami buitinėse sistemose, bet gali stabdyti laistymą esant žemai temperatūrai (kad nepavirstų ledas) arba esant stipriam vėjui.
Daugelis šiuolaikinių sistemų bent jau turi lietaus jutiklį – tai nebrangus ir naudingas priedas. Taip pat populiarūs drėgmės davikliai, kurie pilnai automatizuoja sistemą pagal realią dirvos būklę. Lietuvos sąlygomis lietaus jutiklis ypač pravartus, nes vasarą pasitaiko tiek gausių liūčių, tiek ilgų sausros periodų – jutiklis padės išvengti laistymo per lietų.
Vandens šaltinis ir slėgis. Laistymo sistema gali būti jungiama prie įvairių vandens šaltinių: centralizuoto vandentiekio, gręžinio, šulinio, tvenkinio ar lietaus surinkimo talpos. Svarbu užtikrinti pakankamą debitą ir slėgį: namų vandentiekio sistemoje dažnai būna ~2,5–4 bar slėgis, kas daugeliu atvejų tinkama. Tačiau jei slėgio nepakanka aprūpinti visų zonų purkštukus, gali tekti įrengti papildomą siurblį. Profesionalūs montuotojai, prieš diegdami sistemą, visada pamatuoja esamą vandens slėgį ir įvertina, ar reikalingas siurblys. Jei laistoma iš šulinio ar tvenkinio – būtina siurblinė su tinkamos galios siurbliu, slėgio inda (hidroforu) bei filtravimo elementais. Dar vienas aspektas – atbulinis vožtuvas arba atskiras apsauginis vožtuvas nuo vandens sugrįžimo (angl. backflow preventer), ypač jei jungiatės prie miesto vandentiekio. Jis neleidžia laistymo vandeniui su trąšų ar dirvožemio priemaišomis grįžti atgal į geriamojo vandens tinklą.
Skirstymas zonomis. Sklypas paprastai suskirstomas į atskiras laistymo zonas, kurios laistomos paeiliui. Zonos nustatomos atsižvelgiant į vandens slėgio/debito galimybes (kad vienu metu veiktų optimalus purkštukų skaičius) ir į augalų poreikius. Pvz., veja gali būti padalinta į kelias zonas pagal sektorius (priekinis kiemas, galinis kiemas), o lašelinis laistymas gėlynuose – atskira zona su kitokiu laistymo grafiku. Kiekvieną zoną valdo atskiras elektromagnetinis vožtuvas, o jų darbą koordinuoja programatorius. Toks zonavimas leidžia prisitaikyti prie skirtingų poreikių – pavyzdžiui, saulėtoje vietoje esanti vejos zona gali gauti daugiau vandens, o pavėsyje – mažiau; gėlynas laistomas rečiau, o intensyviai mindoma žaidimų aikštelės veja – dažniau. Projektuojant laistymo sistemą labai svarbu teisingai paskirstyti zonas, nes nuo to priklausys, ar pakaks slėgio visiems purkštukams ir ar augalai gaus reikiamą vandens kiekį. Paprastai vienoje zonoje apjungiami panašaus tipo purkštuvai ir vienodo drėkinimo poreikio plotai.
Technologiniai skirtumai ir naujovės. Šiuolaikinės laistymo sistemos gali turėti įvairių papildomų technologinių sprendimų.
Nuotolinis valdymas internetu: kaip minėta, išmanieji valdikliai leidžia stebėti ir valdyti sistemą per išmanųjį telefoną ar kompiuterį. Pavyzdžiui, gavę pranešimą apie artėjančią liūtį, galite nuotoliniu būdu atšaukti tą dieną suplanuotą laistymą.
Oro sąlygų stotelės: kai kurios sistemos integruojamos su vietos meteorologiniais davikliais ar net gauna duomenis iš interneto orų tarnybų. Taip užtikrinamas dar tikslesnis laistymo koregavimas – atsižvelgiant į numatomą lietų, drėgmę, vėjo stiprumą ar oro temperatūrą.
Valdiklių moduliškumas: profesionaliuose sprendimuose valdikliai būna modulinių zonų – pvz., bazinis valdiklis turi 4 zonas, bet papildžius moduliais galima praplėsti iki 8, 12 ar net 36 zonų (dideliems parkams). Tai leidžia lanksčiai priderinti sistemą prie sklypo dydžio.
Belaidžiai jutikliai: lietaus ir drėgmės jutikliai gali būti belaidžiai – tai supaprastina jų montavimą, nereikia tiesti papildomų kabelių per kiemą.
Integracija su apšvietimu ir kt.: kai kurie pažangūs valdikliai (pvz., Hunter X2 su papildomu moduliu) gali valdyti ne tik laistymo zonas, bet ir kiemo apšvietimą ar fontanus, veikti kaip viso kiemo automatikos centras.
Apsauga nuo gedimų: sistemoje gali būti įdiegtos apsaugos – pvz., jei trūksta vamzdis ir vanduo bėga be kontrolės, slėgio kritimo jutiklis gali išjungti visą sistemą. Arba valdiklis gali aptikti nebeveikiantį vožtuvą/purkštuvą pagal srovės stiprumą ir parodyti klaidą ekrane.
Bateriniai/saulės energijos valdikliai: vietovėse, kur nėra elektros tinklo (pvz., toli nutolusiame daržo šiltnamyje), gali būti naudojami baterijomis maitinami valdikliai arba saulės energija įkraunami valdymo moduliai. Jie dažnai būna paprastesni, bet užtikrina laistymą autonomiškai.
Reziumuojant, automatinė laistymo sistema – tai inžinerinis sprendimas, kuriame dera hidrotechnika (vamzdynai, purkštuvai, siurbliai) ir elektronika (valdikliai, jutikliai). Tinkamai suprojektuota ir sumontuota sistema yra nematoma kasdien (nes purkštuvai pasislepia vejos lygmenyje), tačiau vos atėjus nustatytam laikui ji „atgyja“ ir pasirūpina vejos drėkinimu. Tokia sistema, palyginti su rankiniu laistymu žarna, yra tolygesnė, patikimesnė ir žymiai patogesnė, nes žmogui nebereikia gaišti laiko laistant ir rūpintis, ar nepamiršo palaistyti. Be to, automatizavus laistymą sutaupoma vandens – statistika rodo, jog įdiegus automatinę sistemą vandens sąnaudos sumažėja iki 50% (tai ypač aktualu, kai vanduo brangsta arba norima ūkiškai jį naudoti).
Vejos įrengimo procesas ir laistymo sistemos montavimas
Tvarkingai įrengta veja – kiekvieno sodo puošmena. Tačiau vejos įrengimas reikalauja kruopštaus pasiruošimo. Svarbu suprasti, kad vejos laistymo sistema glaudžiai siejasi su pačiu vejos įrengimu – idealu šiuos darbus derinti kartu. Žemiau aptarsime pagrindinius vejos įrengimo etapus, akcentuodami, kaip integruoti laistymo sistemos montavimą.
1. Sklypo paruošimas ir planavimas. Pirmiausia įvertinkite sklypą: jo dydį, reljefą, gruntą, saulėtumą. Pažymėkite būsimus vejos plotus, gėlynus, medžius, takus – visa tai svarbu planuojant tiek veją, tiek laistymo sistemą. Rekomenduojama turėti sklypo planą arba bent nuotrauką iš viršaus (pvz., iš drono ar Google Maps), kur galėsite sužymėti laistymo zonų ribas. Profesionalai pabrėžia, kad geras projektas – sėkmės pagrindas: kruopštus planavimas užtikrins efektyvų sistemos veikimą ir mažesnes sąnaudas. Šiame etape taip pat apsispręskite, kaip imsite vandenį laistymui: iš esamo vandentiekio, ar įrengsite šulinį/gręžinį, galbūt naudosite sukauptą lietaus vandenį. Nuo to priklausys, ar reikės papildomos įrangos (siurblio, filtro, talpų). Taip pat nuspręskite dėl automatikos lygio – ar tenkins paprastas valdiklis, ar norėsite išmanaus su Wi-Fi (tai gali paveikti biudžetą ir montavimo darbus). Šiame etape patariama bent pasikonsultuoti su specialistais, kurie vėliau montuos laistymo sistemą – jie gali patarti dėl geriausio purkštuvų išdėstymo ar techninių niuansų, atsižvelgdami į jūsų sklypą.
2. Dirvos paruošimas vejai. Kokybiška veja prasideda nuo dirvos paruošimo. Dar rudenį prieš vejos sėją rekomenduojama giliai sukasti arba suarti sklypą (~25 cm gylyje), pašalinant akmenis, šiukšles, piktžolių šaknis. Jei vietoje būsimos vejos augo senas gazonas ar pieva – būtina išnaikinti daugiametes piktžoles (pvz., nupurkšti sisteminiu herbicidu), antraip jos vėl išlįs naujoje vejoje. Išlyginkite sklypą – nelikite duobių ir kalvelių. Vejos plotas turi būti lygus, be įdubų, kuriose galėtų kauptis vanduo. Jei gruntinis vanduo aukštai ar gruntas molingas – verta pagalvoti apie drenažą (patiesti drenažo vamzdžius gilesniame sluoksnyje, kad vanduo susigeria ir nenutvinsta veja). Taip pat įvertinkite dirvožemio kokybę: jei viršutinis sluoksnis nederlingas (prastas, su statybinėmis atliekomis), patartina jį nuimti ir užpilti ~10 cm juodžemio sluoksnį. Vejai reikalinga puri, derlinga, drėgmei ir orui laidi žemė. Sunkų molingą gruntą pagerinsite pabėrę žvyro sluoksnį apačioje ir tik tada juodžemį. Kai dirva pagerinta, ją labai kruopščiai išlyginkite: naudokite ilgalazdį grėblį, o tada sutankinkite volu. Specialistai pataria kelis kartus suvoluoti būsimos vejos žemę – vaikštant suslėgtoje dirvoje neturėtų likti gilių pėdsakų (maks. ~0,5–1 cm). Lygus ir tolygiai suslėgtas pagrindas užtikrins, kad veja dygtų vienodai, o vėliau neatsiras nelygumų pjaunant žolę.
3. Laistymo sistemos diegimas. Kai dirva paruošta ir išlyginta, prieš pat sėją arba sodinant ruloninę veją derėtų įrengti laistymo sistemą. Geriausia automatinę požeminę laistymo sistemą įrengti dar iki derlingo dirvos sluoksnio užpylimo – tokiu atveju vamzdynai paklojami ant suplūktos mineralinės žemės, o vėliau užberiami derlingu sluoksniu. Taip išvengiama didelio kasimo jau paruoštame vejos plote. Jei nespėjote – nėra bėdos: profesionalai gali sumontuoti sistemą ir jau paruoštoje ar net suželdintoje vejoje, naudodami specialias siauras tranšėjų kasimo stakles. Tokios staklės išpjauna ~10 cm pločio griovelius reikiamame gylyje, minimaliai pažeisdamos esamą veją. Vėliau vamzdžiai paklojami, o iškastas gruntas grąžinamas atgal arba velėnos juostos užklojamos – po kurio laiko nesimatys, kad buvo kasinėta.
Laistymo sistemos montavimas susideda
1. Žymėjimas: ant sklypo pažymimos būsimos tranšėjos pagal projektą. Įsmeikite kuoliukus ten, kur bus purkštuvai, vožtuvų dėžės, pagrindinis vamzdis. Tai padės matyti sistemą realybėje prieš kasant.
2. Tranšėjų kasimas: iškastos negilios tranšėjos vamzdynui (~20-30 cm gylio). Kaip minėta, plotis nedidelis (apie kastuvo pločio ar mažiau). Jei tranšėja kertasi su takeliu, ten kasama giliau arba pragręžiama po taku, ir įdedamas vamzdis apsauginiame futliaryje.
3. Vamzdžių klojimas: pagal schemą paklojami pagrindiniai vamzdžiai ir atšakos iki purkštuvų. Vamzdžiai jungiami specialiomis jungiamosiomis dalimis (fitingais) – susukamomis arba klijuojamomis, priklausomai nuo medžiagos. Sujungimus svarbu atlikti sandariai, kad nebūtų nutekėjimų.
4. Vožtuvų įrengimas: iškastose vietose sumontuojamos vožtuvų dėžutės, viduje sumontuojami elektromagnetiniai vožtuvai pagal zonų skaičių. Prijungiami vamzdžiai: vienoje pusėje bendras įvadinis, kitoje – atšakos į zonas. Vožtuvai sujungti ir su valdiklio kabeliu (laidai išvedami į pastatą arba valdiklio montavimo vietą).
5. Purkštuvų montavimas: numatytose taškuose pritvirtinami purkštuvų korpusai prie atšakinių vamzdžių (naudojant alkūnes, trišakius su sriegiais). Kiekvieno purkštuvo aukštis sureguliuojamas, kad viršutinis dangtelis būtų lygus su būsimos vejos paviršiumi. Labai svarbu prieš užpilant gruntą aplink purkštuvą praskalauti vamzdynus – trumpam paleisti vandenį ir išvyti purvą, kad neužkimštų purkštukų. Tik tada į purkštuvų korpusus sukami purškimo antgaliai (pvz., rotaciniai ar statiniai purkštukų antgaliai).
6. Valdiklio instaliacija: paruošiama vieta programatoriui (jei patalpoje – kabinamas ant sienos, jei lauke – tvirtinamas dėžėje). Atvedamas maitinimas (dažniausiai 230 V įtampos šaltinis, nebent valdiklis veikia nuo baterijų). Sujungiami iš lauko atvesti vožtuvų laidai į valdiklio gnybtus, prijungiamas ir bendras (common) laidas. Jeigu yra lietaus jutiklis – jis taip pat prijungiamas pagal instrukciją prie specialių gnybtų.
8. Testavimas ir sureguliavimas: paleidžiama sistema ir tikrinama kiekviena zona. Patikrinkite, ar purkštuvai pasisuka tinkamu kampu, ar dengiamos numatytos vejos sritys (pagal poreikį pakoreguokite purkštukų purškimo kampą ir spindulį). Taip pat apžiūrėkite, ar nėra vandens pratekėjimų jungiamosiose vietose, vožtuvuose. Jei viskas gerai, purkštuvus supanti žemė lengvai sutankinama, tranšėjos užpilamos gruntu iki buvusio lygio. Ant vožtuvų dėžių sudedamos dangčio plokštės.
9. Grafiko nustatymas: programatoriuje suprogramuojamos laistymo programos – nustatomas laistymo dienų grafikas, pradžios laikas, kiek minučių laistyti kiekvieną zoną. Paprastai vejai rekomenduojama laistyti anksti ryte, prieš saulei kylant, kad vanduo spėtų įsigerti ir neišgaruotų. Dažni nustatymai: 2–3 kartus per savaitę pavasarį/rudenį ir kasdien per vasaros kaitrą, laistant ~5–15 min vieną zoną (priklausomai nuo purkštukų tipo ir debito).
Sumontavus sistemą, užsakovui paaiškinama, kaip ją valdyti: parodyti, kaip išjungti per lietų (jei nenaudojamas automatinis jutiklis), kaip keisti programą, kaip nuleisti vandenį žiemai ar atlikti kitus aptarnavimo veiksmus.
Pastaba: Jei neturite pakankamai žinių ir įgūdžių, laistymo sistemos montavimą geriau patikėti profesionalams. Nors pats montavimas nėra labai sudėtingas, praktika rodo, kad dažnai tenka taisyti savarankiškai įsirengusiųjų klaidas. Neįgudusiam meistrui sunkiau sandariai sujungti vamzdžius (ypač kampuose), dėl to pasitaiko pratekėjimų. Taip pat neretai parenkamas neteisingas purkštukų skaičius ar tipas, neatsižvelgiama į siurblio galią, slėgio nuostolius – vėliau sistema gali veikti neoptimaliu režimu. Profesionalai, projektuodami sistemą, tiksliai apskaičiuoja reikalingą purkštukų kiekį, jų išdėstymą, atsižvelgia į vandens šaltinio debitą ir slėgį, todėl sistema veikia patikimai. Tinkamas projektavimas gali ne tik sumažinti įrengimo kainą, bet ir apsaugoti nuo problemų, kai kai kurios vejos vietos lieka nelaistomos arba perlaistomos.
4. Vejos sėja arba sodinimas. Kai laistymo sistema įrengta, metas įrengti pačią veją. Yra du pagrindiniai variantai: sėti veją arba kloti ruloninę (vyniojamą) veją. Sėjamai vejai tinkamiausias laikas – pavasaris (balandis-gegužė) arba ankstyvas ruduo, kai dirva įšilusi ~+10°C, yra pakankamai drėgmės. Sėjant vasarą, reikia gausiai laistyti, kad dygstančios sėklos neišdžiūtų – jei įrengta laistymo sistema, rizika mažesnė, nes galima užtikrinti pastovią drėgmę. Prieš sėją dar kartą patikrinkite dirvą: jei po laistymo ar lietaus atsirado minkštų vietų – vėl šiek tiek suvoluokite. Išrankiokite naujai išlindusias piktžoles. Tada barstykite sėklas tolygiai per visą plotą (norma dažniausiai ~2–3 kg sėklų 100 m², priklausomai nuo mišinio). Sėjama kryžmai dviem kryptimis – taip užtikrinamas tolygumas. Pasėjus vertėtų negiliai įterpti sėklas į dirvą grėbliu arba užvolioti – sėklos turi turėti gerą sąlytį su žeme. Pirmas laistymas – nedelsiant pasėjus. Dirva turi būti sudrėkinta, bet nepermirkusi. Čia praverčia automatinė sistema: nustatykite trumpus, bet dažnus laistymus, kad paviršius nuolat būtų drėgnas kol dygsta (pvz., 5 min laistymo 3 kartus per dieną). Vejos sėklos paprastai sudygsta per 1–3 savaites, priklausomai nuo rūšies, temperatūros ir drėgmės.
Jei pasirinkote ruloninę veją, tuomet ant paruoštos žemės paklojamos atvežtos žolės velėnos juostos. Jas būtina pakloti per 1–2 dienas nuo atkirtimo, kad nesugestų. Klojama glaudžiai suglaudžiant kraštus, šachmatine tvarka. Paklojus – voluojama, kad priglustų prie žemės. Toliau priežiūra panaši kaip sėtos: laistyti reikia gausiai iškart paklojus ir artimiausias kelias savaites, kol įsišaknys. Ruloninė veja leidžia džiaugtis žaliu kilimu iškart, tačiau ji brangesnė. Automatizuota laistymo sistema labai padeda pirmaisiais savaitėmis prižiūrint tiek pasėtą, tiek paklotą veją, nes palaiko pastovią drėgmę – tai kritinis veiksnys, kad nauja veja gerai įsišaknytų.
5. Priežiūra po įrengimo. Naują veją būtina saugoti ir tinkamai prižiūrėti. Svarbiausia – laistymas ir pirmasis pjovimas. Sėtinės vejos atveju, kol žolytė nedygsta, laistykite dažnai ir po nedaug. Išdygus ir paaugus iki ~8–10 cm aukščio – galima pirmą kartą pjauti (ne daugiau 1/3 aukščio). Po pjovimo laistymo intensyvumą galima šiek tiek sumažinti, bet vasaros metu jauna veja neturi perdžiūti. Ruloninė veja pjaunama po ~1–2 savaičių, kai įsišaknija. Laistymo sistema čia suvaidins lemiamą vaidmenį: dėl laiku ir pakankamai tiekiamo vandens veja greitai suaugs į vientisą kilimą. Ateityje, vejos priežiūra apims reguliarų pjovimą, tręšimą, aeravimą – tačiau visų šių pastangų efektas bus menkas, jei veja negaus pakankamai vandens. Todėl neturint laiko ar galimybių dažnai laistyti rankiniu būdu, tikrai verta įsirengti automatinę sistemą
Apibendrinant vejos įrengimo ir laistymo sistemos integraciją: geriausia abu darbus planuoti kartu. Paruošus sklypą vejai, paklojami laistymo vamzdžiai ir įranga, tada pasėjama ar paklojama veja ir iškart paleidžiama laistymo sistema. Taip pasiekiamas optimalus rezultatas – veja sudygsta ar prigyja greitai, tolygiai, be sausų plotų, o vėliau džiaugiatės žaliu kilimu su minimaliomis pastangomis.
(Daugiau patarimų apie vejos įrengimo subtilybes – dirvos gerinimą, tinkamiausių sėklų parinkimą, pirmą pjovimą – galima rasti kituose šaltiniuose. Šiame straipsnyje fokusuojamės į laistymo sistemos aspektus.)
Kainos, Montavimo trukmė ir Įrengimo darbai
Vienas dažniausių klausimų – kiek kainuoja įsirengti automatinę laistymo sistemą? Kaina priklauso nuo sklypo dydžio, purkštukų ir zonų skaičiaus, pasirinktos įrangos (prekės ženklo, ar bus išmanus valdiklis, jutikliai), gruntinių sąlygų ir darbų sudėtingumo. Lietuvoje vidutinės kainos už pilną vejos laistymo sistemos įrengimą šiuo metu svyruoja maždaug nuo 3 iki 5 eurų už vieną kvadratinį metrą vejos ploto. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, 10 arų (1000 m²) vejos plotui sistema gali kainuoti apie 3000–5000 €. Žinoma, mažuose sklypuose santykinė kaina (€/m²) gali būti didesnė dėl bazinės įrangos kainos.
Mažesnėms, paprastesnėms sistemoms startinė kaina rinkoje yra apie 600 €. Pvz., už ~600 € galima tikėtis 2 laistymo zonų sistemos su ~10 purkštukų, valdikliu, be išmanių priedų. Tokio sprendimo gali pakakti nedidelei vejai prie namo (~2–3 a) laistyti. Didėjant zonų ir purkštukų skaičiui, kaina kyla. Paprastai pati įranga (vožtuvai, purkštuvai, vamzdžiai, valdiklis) sudaro ~50–70% kainos, o likusi dalis – montavimo darbai.
Kokybiškas purkštuvas (pvz., Hunter ar K-Rain rotacinis) kainuoja apie 5–20 € (priklausomai nuo modelio; paprasti statiniai – pigesni, specializuoti rotoriai – brangesni). Pavyzdžiui, K-Rain SuperPro rotacinis purkštuvas kainuoja ~28 €. Paprasti spray antgalių komplektai gali kainuoti vos ~2–3 € už vnt.
Elektromagnetinis vožtuvas – apie 20–40 €. Pvz., K-Rain PRO100 vožtuvas kainuoja ~39 €; panašiai kainuoja Hunter ar Rain Bird analogai.
Valdiklis (programatorius) – priklausomai nuo zonų skaičiaus ir „protingumo“, kaina ~100–300 €. Paprastas 6 zonų valdiklis be Wi-Fi gali kainuoti ~100–150 € (pvz., Hunter X-Core 6 zonų vidinis – ~105 €, Orbit 6 zonų indoor – ~98 €). Išmanieji su Wi-Fi moduliais brangesni: tarkime, Orbit B-hyve 8 zonų valdiklis – apie 280 €, Hunter Hydrawise 6 zonų – apie 400–440 €.
Lietaus jutiklis – ~15–30 €, drėgmės jutiklis – ~50 €.
Vamzdžiai, jungtys, dėžės – bendroje sąmatoje sudaro gal 10–15% kainos (pats vamzdynas nėra brangus, bet reikia įvairių jungčių, montavimo priedų).
Žinoma, galutinė kaina labai priklauso ir nuo pasirinkto prekės ženklo. Yra brangesnių gamintojų (pvz., Hunter, Rain Bird) ir pigesnių alternatyvų. Tačiau taupyti kokybės sąskaita nerekomenduojama – laistymo sistema turi tarnauti ilgai, būti patikima, tad verčiau rinktis patikrintus gaminius.
Montavimo darbų kaina taip pat varijuoja. Kai kurie rangovai taiko valandinį įkainį (pvz., ~20–30 € už darbo valandą dviems darbuotojams), kiti – už visą projektą. Laistymo sistemų įrengimo paslaugos kainuoja ~50–120 € už „tašką“ ar kitą matavimo vienetą, vidutiniškai ~70 € – tačiau čia nevisiškai aiškus paskaičiavimo vienetas. Dažnai susitariama tiesiog fiksuota suma už projektą, į kurią įeina projektavimas ir montavimas.
Montavimo trukmė priklauso nuo sklypo dydžio ir sudėtingumo. Nedidelį kiemą (kelios zonos, 10–15 purkštuvų) patyrusi brigada gali įrengti per 1 dieną. Vidutinio dydžio sklypui (5–10 arų, 4–6 zonos) paprastai prireikia 2–3 dienų darbų. Sudėtingesni projektai – didelis sklypas, sudėtingas reljefas, daug augalų zonų – gali užtrukti iki savaitės ar net ilgiau, ypač jei integruojama papildoma įranga (pvz., siurblinė, lietaus surinkimo sistema).
Pirmą dieną dažniausiai atliekamas trasų pažymėjimas ir kasimas, antrą – vamzdynų ir įrangos montavimas, trečią – sistemos testavimas, užkasimas, tvarkymas. Pasiruošimas projektui (projektavimas, sąmatos sudarymas) gali užtrukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių, priklausomai nuo užimtumo ir sezoniškumo. Aktyvus laistymo sistemų įrengimo sezonas Lietuvoje yra pavasaris ir ankstyva vasara, tad tuo metu rangovai būna labiausiai užimti – planuokite darbus iš anksto.
Rangos darbai, įeinantys į įrengimo paslaugą
Kliento poreikių aptarimas, sklypo apžiūra ir projekto parengimas (išdėstymo schema, hidrauliniai skaičiavimai).
Reikalingų medžiagų pristatymas (rangovas pasirūpina įranga: vožtuvais, purkštuvais, vamzdžiais, jungtimis, valdikliu ir kt.).
Tranšėjų kasimas specialia technika arba rankiniu būdu, esant poreikiui – pragręžimas po takais.
Vamzdyno montavimas ir sujungimas, vožtuvų mazgų įrengimas dėžėse, prijungimas prie vandens šaltinio. Jei jungiamasi prie namo vandentiekio – dažnai reikalingas santechniko darbas pajungiant atšaką su ventiliais, filtru, atbuliniu vožtuvu.
Elektros darbai: valdiklio montavimas, maitinimo pajungimas, vožtuvų valdymo kabelių nutiesimas ir prijungimas.
Purkštuvų sumontavimas ir sureguliavimas sklype.
Sistemos paleidimas ir testavimas: tikrinama, ar veikia kiekviena zona, ar pakanka slėgio, ar teisingai sureguliuoti purkštuvai. Demonstravimas klientui.
Užkasimo ir atstatymo darbai: tranšėjos užlyginamos, sutvarkomas gerbūvis (atstatoma veja, jei ji jau buvo, arba paruošiama sėjai).
Garantinis aptarnavimas: daugelis įmonių suteikia 1–2 metų garantiją įrangai ir darbams. Pavyzdžiui, montuotojai skelbiasi, kad sistemoms suteikiama garantija ir sezono metu įrengiama dešimtys sistemų, tad patirtis leidžia užtikrinti kokybę.
Eksploatacinės išlaidos: pačios sistemos aptarnavimas nėra brangus. Dauguma papildomų išlaidų susijusios su sezonine priežiūra (apie tai – kitame skyriuje): išleidimas/prapūtimas prieš žiemą, filtrų valymas, kartais purkštukų keitimas, jei susidėvi ar užsikemša. Elektros energijos sąnaudos menkos (valdiklis ir vožtuvai vartoja labai mažai elektros, dažnai valdiklio suvartojimas ~<5 W budėjime). Vandens sąnaudos – priklauso nuo laistymo intensyvumo; čia jau sąnaudos skaičiuojamos kubiniais metrais vandens per sezoną. Visgi, kaip minėta, automatika padeda vandenį taupyti, tad bendros sąnaudos turėtų būti mažesnės nei laistant žarna.
Sezoniniai aspektai ir Lietuvos klimato įtaka
Lietuvos klimatas yra vidutinių platumų – turime drėgnas pavasario ir rudens sezonų pradžias, gana karštas ir kartais sausras atnešančias vasaras bei šaltas žiemas su pašalimais. Šios sezoniškumo ypatybės tiesiogiai veikia laistymo sistemų naudojimą ir priežiūrą. Aptarkime svarbiausius aspektus, kaip pritaikyti ir prižiūrėti laistymo sistemas mūsų klimato sąlygomis.
Laistymo grafikas pagal sezoną. Pavasarį ir rudenį dažniausiai būna daugiau kritulių ir žemesnė temperatūra, todėl laistymo poreikis mažesnis. Tuo metu veją pakanka laistyti 1–3 kartus per savaitę, priklausomai nuo oro sąlygų. Vasarą, ypač karštomis ir sausomis periodais, laistoma dažniau – neretai kasdien anksti ryte. Optimalu laistyti prieš saulei tekant (pvz., ~5–6 val. ryto), kad vanduo kuo mažiau išgaruotų ir augalai spėtų jį įsisavinti iki dienos karščio. Automatiniame valdiklyje verta turėti keletą programų skirtingiems sezonams: pavasarinę/rudens su retesniu laistymu ir vasarinę – intensyvesnę. Kai kurie išmanieji valdikliai turi „Seasonal Adjust“ funkciją – leidžia padidinti arba sumažinti visų zonų laistymo trukmę procentais pagal sezoną (pvz., pavasarį nustatyti 70% intensyvumą palyginus su vasaros baze). Tai patogu, nes nereikia keisti kiekvienos zonos atskirai.
Lietaus ir drėgmės jutiklių vaidmuo. Mūsų nepastovus oras gali atnešti tiek liūtį, tiek sausras. Lietaus jutiklis yra paprastas sprendimas, kuris neleidžia sistemai įsijungti, jei neseniai lijo. Jis sureaguoja į tam tikrą kritulių kiekį (dažnai nustatomas ~3–5 mm) – kai tiek prikapsi į jutiklio rezervuarėlį, grandinė nutraukiama ir valdiklis praleidžia 1–2 ciklus. Tai apsaugo veją nuo perlaistymo ir taupo vandenį. Dirvožemio drėgmės jutiklis dar išmanesnis – jis seka realią drėgmę šaknų zonoje. Jei dirva pakankamai drėgna, laistymas atšaukiamas tol, kol drėgmė nukris žemiau nustatyto slenksčio. Tokie jutikliai ypač pravartūs smėlinguose dirvožemiuose, kurie greitai perdžiūsta, arba atvirkščiai – sunkiuose, kur ilgai užsilaiko drėgmė; jie padės išvengti tiek perdžiovinimo, tiek perteklinės drėgmės.
Temperatūros poveikis ir laistymo laikas. Karštomis vasaros dienomis laistymą verta nukelti į ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą. Vidurdienį laistant, daug vandens išgaruoja, be to, šalto vandens pylimas ant įkaitusios vejos gali sukelti šoką augalams. Esant ekstremaliems karščiams (>30°C), galima padidinti laistymo dažnį arba trukmę, tačiau geriau laistyti gausiau, bet rečiau – kad ir gilyn sudrėktų dirva, o ne tik paviršius. Tuo tarpu jei vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį užklumpa netikėtos šalnos naktimis, laistymą paryčiais reikėtų atidžiai stebėti – šalnos atveju geriau tą rytą nelaistyti, palaukti, kol saulė pakils (valdiklyje tiesiog galima peršokti programą vieną dieną).
Žiemos sezonas – paruošimas sistemos žiemojimui. Kadangi Lietuvoje žiemą temperatūra dažnai krenta gerokai žemiau 0°C, privalu laistymo sistemą paruošti žiemai, kad nepažeistų šaltis. Pagrindinė užduotis – pašalinti vandenį iš vamzdynų, vožtuvų ir purkštuvų. Vanduo, sušalęs viduje, išsiplečia ir gali trūkti vamzdžius ar susprogdinti įrangą. Yra du metodai: prapūtimas suslėgtu oru arba savaiminio nusidrenavimo sistema.
Prapūtimas suslėgtu oru. Tai tradicinis būdas. Prie sistemos prijungiamas kompresorius (prie specialaus išleidimo taško arba prie siurblio kolektoriaus). Tuomet atidaromas po vieną elektromagnetinis vožtuvas (zona) ir paleidžiamas oras ~6 bar slėgiu. Suslėgtas oras išstumia vandenį per purkštuvus – tie ima „čiaudėti“ vandenį ir galiausiai purkšti vien orą. Kiekviena zona prapučiama kelis kartus, kol iš tolimiausio purkštuko nebepurškiamas vanduo. Taip pereinama per visas zonas. Svarbu neviršyti slėgio (naudoti ne stipresnį nei ~6 bar kompresorių) ir neperkaitinti kompresoriaus – didesnius sklypus reikia pūsti etapais, darant pertraukas. Kai visos zonos išsausintos, atjungiama ir išpučiama pati magistralė (jei buvo atšaka prieš vožtuvus), išleidžiamas vanduo iš siurblio (jei yra hidroforas – jis taip pat tuštinamas). Prapūtimo procedūrą dažniausiai atlieka specialistai prieš žiemos sezoną (spalio–lapkričio mėn.). Tai mokama paslauga, bet būtina, jei neturite savaime nusidrenuojančios sistemos.
Savaiminio nusidrenavimo sistema. Kai kurie laistymo sistemų sprendimai įgalina pasyviai išleisti vandenį be kompresoriaus. Tam įrengiami specialūs drenažiniai vožtuvai žemiausiuose sistemos taškuose. Jie paprastai atrodo kaip mažos kiaurymės su vožtuvėliu, kuris atsidaro, kai sistemoje nukrenta slėgis (t. y. kai išjungiamas vandens tiekimas). Tokie vožtuvėliai sumontuojami, pavyzdžiui, kiekvienos zonos gale, žemiausiame vamzdyno gale, po du vienoje zonoje. Kai baigiate laistymo sezoną ir užsukate pagrindinį ventilį, per šiuos drenažinius taškus vanduo automatiškai išteka lauk – vamzdžiai lieka tušti. Tada žiemos metu nereikia nieko papildomai daryti – sistema pati nusausėja. Toks sprendimas puikus norint sutaupyti laiko ir išvengti kasmetinio prapūtimo rūpesčio. Tačiau drenažinius vožtuvus būtina numatyti iš anksto, montuojant sistemą – vėliau jų įrengti bus sunku. Jų montavimas nėra sudėtingas (jie tiesiog įstatomi į vamzdžio trišakius ar alkūnes žemiausiuose taškuose), bet jei sklypas lygus, gali reikėti įrengti nežymų nuolydį link to vožtuvėlio. Beje, esant labai nešvariam vandeniui (su smėliu, dumblu), drenuojantys vožtuvai gali užsikimšti – tokiu atveju geriau prapūsti arba pasirūpinti rimtesne filtracija.
Dauguma Lietuvoje montuojamų sistemų yra prapūtimo tipo, nebent specialiai paprašoma įdiegti savaiminio nusausinimo funkciją. Prapūtimas duoda švarų rezultatą, bet reikalauja kasmet turėti kompresorių. Šeimininkams, norintiems maksimaliai savarankiškos sistemos, verta pagalvoti apie drenuojančius vožtuvus – jie sutaupys laiko ir išlaidų kas rudenį.
Veiksmų planas žiemai artėjant
Iki pirmųjų didesnių šalnų išjunkite vandens padavimą į laistymo sistemą (užsukite pagrindinį laistymo ventilį, atskiriantį nuo namo vandentiekio ar ištuštinkite siurblio sistemą).
Išleiskite arba išpūskite vandenį iš sistemos (kaip aptarta aukščiau).
Išjunkite valdiklį arba perjunkite į „žiemos režimą“. Daugumoje programatorių yra „Off“ pozicija, kuri išlaiko programas, bet neleidžia joms vykdyti. Galite ir tiesiog ištraukti kištuką iš elektros – bet tuomet reikės pavasarį perprogramuoti iš naujo (nebent valdiklis turi vidinę atminties bateriją). Išmaniųjų valdiklių savininkai gali nustatyti „seasonal shutdown“ nuotoliniu būdu programėlėje.
Jei turite lietaus ar drėgmės jutiklį – patikrinkite jo būklę. Lietaus jutiklį galima žiemai palikti lauke, bet pavasarį pravartu išvalyti. Drėgmės jutiklis dirvoje žiemoja be problemų, nebent kasate gruntą – saugokite jo kabelį.
Siurblio ir filtrų paruošimas: jeigu naudojote siurblį laistymui, būtinai išleiskite vandenį iš jo korpuso (dažnai tam būna varžtelis apačioje). Tas pats liečia hidroforą (slėginę talpą) – joje neturi likti vandens virš membranos. Iš filtrų (jei yra kolbos) išimkite filtravimo elementus, kad neužšaltų viduje vanduo – arba bent atlaisvinkite korpusą, kad galėtų plėstis ledas. Plastikiniai filtrų korpusai labai greitai skyla užšalę, tad nepalikite jų pilnų vandens.
Uždenkite vožtuvų dėžes sausu lapų sluoksniu ar geotekstile, jei bijote gilaus įšalo – nors jos įrengtos giliai, papildoma izoliacija nepakenks. Purkštuvų galvutės paprastai ištveria šalčius, jei juose nebelieka vandens.
Įgyvendinus šiuos žingsnius, jūsų laistymo sistema saugiai peržiemos. Žiemos metu ji nereikalauja jokio dėmesio, tiesiog ilsisi po žeme. Kai kuriais atvejais (jei sistema mažytė, prijungta prie žarnos čiaupo per laikiną valdiklį) – žmonės paprasčiausiai atjungia magistralinę žarną, pakelia purkštuvus, kad išbėgtų vanduo, ir nuima valdiklį į patalpą. Bet stacionarioms sistemoms prapūtimas yra patikimiausia praktika.
Sistemos paleidimas pavasarį. Atėjus pavasariui, neskubėkite iškart pumpuoti vandens – palaukite, kol dirva atitirps ir nustos šalti naktimis (dažniausiai balandžio mėn.). Tada atlikite tokius darbus:
Vizualiai apžiūrėkite purkštuvus – ar kuris nors per žiemą neišlindo, nepažeistas (galbūt mechaniškai pakeltas įšalo?). Jei reikia, pataisykite prieš paduodant vandens.
Uždarykite visus išleidimo ventilis, užsukite drenažinių taškų kamščius (jei buvote atsukę).
Įjunkite vandens padavimą: lėtai atidarykite pagrindinį ventilį, leiskite sistemai prisipildyti vandeniu. Stebėkite vožtuvų dėžes – ar nėra akivaizdžių nuotėkių.
Rankiniu būdu paleiskite po vieną zoną. Patikrinkite, ar purkštuvai purškia teisingai, ar neteko pakeisti kurio purkštuko (jei matote, kad blogai laisto, gal purkštukas užsikimšęs – išsukite ir išplaukite arba keiskite nauju). Pavasaris – geras metas atlikti sistemos auditą: sureguliuokite purškimo kryptis (gal per stiprų vėją rudenį kas nors pasisuko), kampus, patikrinkite lietaus jutiklio veikimą (apipilkite vandeniu – turėtų nutraukti laistymą).
Sutraukite programatoriaus nustatymus: jei buvote atjungę elektros tiekimą, įveskite laistymo grafikus. Jei žiemos metu pasikeitė laiko juosta (vasaros/žiemos laikas) – sureguliuokite laikrodį.
Pirmą laistymą darykite stebint – įsitikinkite, kad visos zonos įsijungia pagal planą, niekur nesikaupia vanduo netolygiai.
Jei naudojote siurblį – vėl užpildykite sistemą, pripilkite hidroforą, patikrinkite slėgio rėlę.
Klimato įtaka sistemos parinkimui. Renkantis laistymo sistemos įrangą, verta atsižvelgti į mūsų klimatą:
Atsparumas užšalimui: visi komponentai, skirti įkasti į žemę, paprastai gaminami iš plastiko, atsparaus temperatūrų svyravimams. Visgi patartina rinktis patikimų gamintojų produktus, kurie testuoti įvairiomis sąlygomis. Pvz., purkštuvai su gumine kepurėle (kaip Hunter PGJ) geriau atlaiko mechaninius smūgius ar temperatūrinius pokyčius. Savaime nusidrenuojanti sistema – privalumas mūsų klimate, nes sumažina užšalimo riziką.
Siurblio ir vamzdynų gylis: jei imamasi vanduo iš šulinio – siurblį ir vamzdynus iki jo reikia tiesti pakankamame gylyje (ne mažiau 1,2–1,5 m gylyje į žemę), kad niekas neužšaltų. Įranga, skirta lauke (pvz., lauko valdiklio dėžė), turėtų būti atspari dregmei ir šalčiui.
Vandens kokybė: Lietuvos požeminiame vandenyje neretai daug geležies ar kalkių. Tai gali ilgainiui užkimšti purkštukus. Tokiu atveju rinkitės purkštuvus su didesnėmis purkštukų angomis arba su specialiais filtriukais, kuriuos galima lengvai išvalyti. Kaip minėta, įrenkite filtrą. Kai kurie ekspertai pažymi, kad K-Rain rotaciniai purkštukų antgaliai geriau susidoroja su nešvariu vandeniu – jie rečiau užsikemša, yra ilgaamžiai net laistant iš šulinio ar tvenkinio (pavyzdys: vienoje sistemoje, naudojančioje gręžinio vandenį, K-Rain antgaliai sėkmingai veikia ~9 metus be keitimo.
Vasaros sausrų dažnėjimas: pastaraisiais metais pastebima, kad vasaromis pasitaiko ilgesnių sausų periodų. Todėl verta pagalvoti apie vandens talpų įrengimą lietaus vandeniui surinkti pavasarį ir rudenį. Sukauptą lietaus vandenį vėliau galima naudoti laistymui, tai sumažins priklausomybę nuo centralizuoto vandens per piką. Laistymo sistema gali būti suprojektuota taip, kad turėtų jungtį tiek prie miesto vandentiekio, tiek prie lietaus talpos (su siurbliuku).
Vėjo poveikis: atvirose vietovėse vėjas gali išnešioti smulkų laistymo lašą ir taip sumažinti drėkinimo efektyvumą. Jei jūsų sklypas vėjuotas, patartina rinktis rotacinius purkštukus, kurie leidžia stambesnes sroves – vėjas jų taip lengvai nenupučia. Taip pat galima į valdiklio programas įtraukti „Wind Skip“ funkciją (kai kurie išmanūs valdikliai tai turi) – esant stipriam vėjui, laistymas atidedamas.
„Vasarnamių“ režimas: jei laistymo sistema montuojama sodyboje, kurioje negyvenama nuolat, reikia spręsti, ar ji veiks autonomiškai. Tokiu atveju būtinas patikimas vandens šaltinis (pvz., pilna šulinio automatika) ir galbūt nuotolinis valdiklio valdymas (kad galėtumėte matyti, ar viskas veikia). Taip pat pabrėžtina, jog kai kurie profesionalūs purkštuvai nėra pritaikyti labai mažam vandens slėgiui, kokį kartais turi laikinų vasarnamių vandentiekis. Pavyzdžiui, minėtas Hunter PGJ rotorius nerekomenduojamas ten, kur vandens tiekimas nepastovus ar nėra slėgio (vasarnamių kolonėlės) – tokiais atvejais geriau naudoti paprastesnius sprendimus (žemo slėgio lašelines sistemas su laikmačiu ant čiaupo ir pan.).
Trumpai tariant, Lietuvos klimatas reikalauja, kad laistymo sistema būtų lanksti ir atspari. Lanksti – kad prisitaikytų prie lietingų ir sausų periodų (čia pagelbsti jutikliai ir išmanūs valdikliai), atspari – kad atlaikytų žiemos šalčius (tai užtikrina teisingas sumontavimas ir paruošimas žiemai). Laimei, šiuolaikinės sistemos sukurtos veikti įvairiomis sąlygomis, tad tinkamai prižiūrint tarnaus ilgai.
Penki pagrindiniai gamintojai: privalumai, trūkumai, kainos
Lietuvos rinkoje vyrauja keletas laistymo sistemų įrangos gamintojų, kurių produkcija pasižymi skirtingomis ypatybėmis. Šiame skyriuje apžvelgsime Irritrol, Orbit, B-hyve, K-Rain ir Hunter prekės ženklus – pateiksime šiek tiek informacijos apie kiekvieną, išvardinsime techninius pranašumus bei galimus trūkumus, nurodysime orientacines kainas ir aptarsime vartotojų patirtis.