Kas yra laistymas ir kodėl jis svarbus?

Laistymas ir laistymo sistemos – tai sritis, kur susipina biologija, ekologija ir inžinerija.

Laistymas – tai dirbtinis vandens tiekimas augalams ir dirvožemiui, siekiant patenkinti jų drėgmės poreikius. Tinkamai laistant palaikomas optimalus dirvožemio drėgmės lygis, skatinamas augalų augimas ir didinamas derlius. Užtikrinama augalų vegetacija net tais atvejais, kai natūralių kritulių nepakanka. Augalai be vandens negali klestėti, nepakankamai laistomi jie vysta, skursta, o galiausiai gali ir žūti. Lietuvos klimato sąlygomis kritulių pasiskirstymas yra netolygus, todėl laistymas tampa būtinu pagalbininku augalininkystėje, šiuolaikiniai laistymo sprendimai padeda išvengti sausros žalos, užtikrinti tolygų augimą ir gausų derlių. Šiame išsamiame straipsnyje aptarsime, kas yra laistymas ir kodėl jis svarbus, kokie laistymo metodai taikomi (lašelinė, purkštukinė, kapiliarinė, rankinė sistemos ir kt.), apžvelgsime įvairias augalų grupes bei jų laistymo ypatumus Europoje (ypač Lietuvoje), dažnį ir normatyvus, nagrinėsime laistymo sistemų įrengimą bei automatizavimą, naujausias laistymo technologijas, dažniausias klaidas laistant ir kaip jų išvengti. Taip pat aptarsime sezoninius laistymo ypatumus mūsų klimato zonoje ir pažvelgsime į laistymo poveikį aplinkai bei ekonominius aspektus. Šis straipsnis informacijos šaltinis apie laistymą, skirtas tiek sodininkams mėgėjams, tiek profesionalams, siekiantiems efektyviai drėkinti augalus Lietuvos ir visos Europos sąlygomis.

Kas yra laistymas?

Laistymas dar vadinamas dirbtiniu augalų drėkinimu, tai procesas, kurio metu vanduo tiekiamas augalams papildomai prie natūralių kritulių tam, kad būtų patenkinti augalų vandens poreikiai. Vanduo yra gyvybiškai svarbus augalų fiziologijai, jis sudaro pagrindą fotosintezei ir maisto medžiagų apytakai augale, dalyvauja ląstelių dalijimesi ir audinių augime, taip pat vėsina augalų paviršių garuodamas per lapus. Be pakankamo vandens kiekio augalai užveria žioteles, sulėtėja jų augimas, vysta lapai, mažėja žiedų ir vaisių užuomazgų, galiausiai nukenčia derlius. Taigi laistymo svarba slypi tame, kad jis palaiko pastovią drėgmę dirvoje, apsaugo augalus nuo sausros streso ir užtikrina stabilų augimą bei produktyvumą.

Lietuvos Laistymo Klimato Zona

Lietuva priskiriama vidutinio klimato juostai, kur kritulių kiekis per metus yra apie 600–800 mm, tačiau orai nepastovūs, šiltuoju metu laiku iškrenta ~60–70% metinio kritulių kiekio, ir jis pasiskirsto netolygiai, dažnai ne sutampant su augalų intensyvaus augimo tarpsniais.

Vidutiniškai daržovių vegetacijos laikotarpiu joms reikia 300–550 mm vandens (3000–5500 m³/ha), o natūraliai per tą patį laiką iškrenta tik ~240–300 mm. Tai reiškia, kad be papildomo laistymo tam tikrais laikotarpiais augalai patirtų drėgmės trūkumą. Pavyzdžiui, be laistymo daržovių derlius gali smarkiai sumažėti, kad laistant daržo augalus jų derlingumas išauga kelis kartus, žirnių – 1,7 karto, pomidorų – iki 2–4 kartų, morkų – net 6,5 karto. Net ir dalinis laistymas duoda naudos. Sumažinus laistymo normą 25%, derlius sumažėjo mažiau nei 6%, o sumažinus 50% – ne daugiau 20%. Tai rodo, kad laistymas yra vienas pagrindinių derlių lemiančių veiksnių.

laistymas dekoratyvinių augalų auginime

Svarbu pažymėti, kad laistymas reikalingas ne tik žemės ūkyje, bet ir sodininkystėje, daržininkystėje, vejų priežiūroje, dekoratyvinių augalų auginime. Gerai sudrėkinta dirva užtikrina, kad augalai gali optimaliai pasisavinti maisto medžiagas, formuoti tvirtą šaknų sistemą ir atlaikyti aplinkos stresus. Pavyzdžiui, vaismedžių soduose papildomas drėkinimas didina vaisių dydį, pagerina kokybę ir net prailgina medžių amžių, laistomi vaismedžiai dera ilgiau ir gausiau.

Tuo tarpu dekoratyviniai augalai, ypač auginami konteineriuose ar vazonuose, be reguliaraus laistymo greitai praranda dekoratyvinę išvaizdą. Laistymo svarbą patvirtina ir ekonominiai rodikliai. Drėkinami pasėliai duoda didesnį derlių, taigi ūkininkų pajamos didėja, užtikrinamas aprūpinimas maistu ir žaliavomis. Tinkamai įrengtos laistymo sistemos taip pat leidžia apsaugoti pasėlius per sausrą ar kaitrą, taip sumažinant riziką prarasti derlių dėl nepalankių orų.

Vis dėlto, laistant svarbu saikas, perlaistymas gali būti ne mažiau žalingas nei nedalaistymas. Kai dirva pernelyg užmirkusi, augalų šaknims ima trūkti deguonies, jos pradeda dusti, vystosi puviniai. Be to, perteklinis vanduo išplauna maisto medžiagas (ypač azotą) gilyn, kur jų šaknys nepasiekia, todėl prastėja augalų mityba. Ypač pavojinga perlaistyti sunkesnes dirvas, ilgai stovintis vanduo jose sukelia vandens perteklių ir gali visiškai sunaikinti jautresnius augalus. Taip pat pastebėta, kad per gausiai laistant daržoves vienu metu, pažeidžiama dirvos struktūra, o kai kurių daržovių (kopūstų, pomidorų) produkcija net suskyla dėl staigaus drėgmės svyravimo. Todėl būtina laistymą vykdyti tinkamais kiekiais ir režimu, apie ką išsamiau pakalbėsime tolesniuose skyriuose.

Apibendrinant, laistymas yra augalų gyvybės šaltinis ir derliaus garantas. Tinkamai planuojant laistymą (atsižvelgiant į augalo poreikius, dirvožemį, orus) ir parinkus efektyvius metodus, galima pasiekti puikių rezultatų – sveikus, gausiai derančius augalus bei išpuoselėtą aplinką. Kituose šio gido skyriuose detaliai aptarsime įvairias laistymo sistemas, metodikas ir patarimus, kad augalų laistymas būtų kuo efektyvesnis.

Laistymo metodai ir sistemos

Yra daugybė laistymo metodų, pritaikytų skirtingiems augalams, plotams ir sąlygoms. Pagrindiniai laistymo būdai yra šie: paviršinis laistymas (užliejimas), lašelinė (kapiliarinė) laistymo sistema, purkštukinis laistymas, požeminis (kapiliarinis) drėkinimas, rankinis laistymas. Kiekvienas metodas turi savų privalumų, trūkumų ir specifinį pritaikymą. Žemiau aptarsime populiariausius laistymo metodus detaliau, kad galėtumėte pasirinkti tinkamiausią savo sodui, daržui ar ūkiui.

Paviršinis laistymas

Paviršinis laistymas seniausias ir paprasčiausias drėkinimo būdas, kai vanduo leidžiamas tiesiogiai ant dirvos paviršiaus ir toliau laisvai teka per sklypą gravitacijos būdu. Tai gali būti laukai užliejami iš kanalų, vanduo tekantis vagomis tarp lysvių (vadinamasis vagų laistymas) arba atskiros baseinu formuojamos aplink augalus (dubeniavimo metodas). Paviršinio laistymo esmė, vanduo iš aukštesnės vietos pamažu teka per lauką, įsigeria į dirvą ir sudrėkina augalų šaknų zoną. Šis metodas vis dar plačiai naudojamas žemės ūkyje regionuose, kur yra natūralių vandens šaltinių aukščiau laukų arba įrengti drėkinimo kanalai.

Paviršinio laistymo privalumai: toks drėkinimas yra techniškai paprastas ir pigus nereikia sudėtingos įrangos, pakanka kanalų ar vagų sistemos. Taip pat nenaudojama jokių siurblių ar purkštuvų, vanduo teka savaime, todėl mažos energijos sąnaudos. Paviršinis laistymas gerai tinka ryžių auginimui (užliejami laukai), tam tikroms pievoms drėkinti. Be to, esant tinkamam nuolydžiui, vanduo tolygiai pasiskirsto ir sudrėkina didelį plotą.

Trūkumai: šis metodas mažiau efektyvus vandens sąnaudų atžvilgiu daug vandens prarandama garuojant nuo paviršiaus ar nutekant ten, kur jo nereikia. Drėgmė pasiskirsto ne visiškai tolygiai, aukščiau esančios vietos sudrėkinamos stipriau, žemiau silpniau. Taip pat paviršinis laistymas netinka smarkiai banguotiems reljefams, stačioms įkalnėms vanduo arba visiškai nenutekės į aukštesnes vietas, arba pernelyg susitelks žemumose. Kitas trūkumas dirvos erozija, tekantis vanduo gali išplauti dirvožemį, ypač jei laukai šlaituoti. Pavyzdžiui, Prancūzijos Bretanėje stebėta, kad intensyviai drėkinant kukurūzų laukus šlaituose, liūčių metu padidėjusi erozija užteršė vandens telkinius nuplautu dirvožemiu ir trąšomis. Paviršiniam laistymui reikia ir daugiau vandens nei kitoms sistemoms, tad regionuose, kur vandens ištekliai riboti, jis nėra tausojantis.

Vis dėlto tinkamai valdant, paviršinis laistymas gali būti naudojamas efektyviai. Svarbu įrengti lauko suskaidymą vagomis ar juostomis, kontroliuoti vandens srautą. Tradicinėje Europoje šis būdas vis dar aptinkamas pietuose Ispanijoje, Portugalijoje nemaža dalis laukų drėkinama gravitaciniais kanalais. Mažuose soduose paviršinis laistymas gali reikšti tiesiog vandens pylimą ties augalų šaknimis, suformavus nedidelį įdubimą aplink medį ar krūmą, kad vanduo nenutekėtų į šalis.

Lašelinis (kapiliarinis) laistymas

Lašelinis laistymas – tai modernus mikrodrėkinimo metodas, kai vanduo tiekiamas lėtai ir tolygiai tiesiai prie augalų šaknų per specialius lašintuvus (emiterius) ar perforuotas laistymo žarnas. Ši sistema dar vadinama kapiliarine, nes vanduo smulkiais lašeliais įsigeria į dirvą ir kapiliariniu būdu pasiskirsto šaknų zonoje. Lašelinis laistymas yra pripažįstamas kaip pats efektyviausias drėkinimo būdas tiek žemės ūkyje, tiek sodininkystėje, leidžiantis minimalizuoti vandens nuostolius ir užtikrinti precizinį drėkinimą.

Kaip veikia lašelinė sistema? Paprastai palei augalų eiles ištiesiamos specialios lašelinės juostos arba vamzdeliai su integruotais lašintuvais nustatytais intervalais. Vanduo dažnai sumaišytas ir su trąšomis, fertigacija tiekiamas vamzdžiais nedideliu slėgiu ir iš lėto laša per angutes tiesiai į dirvą prie augalo šaknų. Taip palaikomas tolygus dirvos drėgnumas būtent ten, kur augalui reikia, šaknų zonoje, o dirvos paviršius tarp augalų lieka beveik sausas. Vanduo laša nedidelėmis dozėmis, bet dažnai (pvz., kelias valandas per dieną), todėl pasiekiamas precizinis laistymas be perteklinio mirkymo.

Lašelinio laistymo sistema ūkyje: vamzdynais vanduo pamažu laša prie kiekvieno augalo šaknų.

Lašelinis laistymas turi daugybę privalumų: visų pirma didelis vandens taupumas. Kadangi vanduo patenka tiesiai prie šaknų ir garavimas minimalus, sutaupoma iki 60% vandens lyginant su tradiciniais purkštuvais ar laistymu iš viršaus. Drėkinimo efektyvumas siekia daugiau kaip 90% beveik visas paduotas vanduo panaudojamas augalų, o ne prarandamas aplinkoje. Be to, laistant kapiliariniu būdu nedrėksta augalų lapija, todėl sumažėja ligų (grybinių susirgimų, dėmėtligių) rizika, mikroklimatas aplink lapus išlieka sausesnis. Šaknys vystosi giliau ir stipriau, nes vanduo skverbiasi gilyn į dirvą, neskatindamas šaknų kilti į paviršių. Kaip pažymi specialistai, lašelinis drėkinimas užtikrina, kad dirvožemis nėra perlaistomas, jame lieka oro tarpai su vandeniu į šaknis patenka ir deguonis, svarbus šaknų kvėpavimui. Tai ypač pagerina šaknų sistemos vystymąsi, pagrindinis šaknų masyvas formuojasi ties lašintuvu, augalai tampa atsparesni ligoms, kenkėjams, temperatūrų svyravimams. Kartu su vandeniu tiesiai į šaknis gali būti tiekiamos ištirpusios trąšos (fertigacija), tad tręšimas tampa itin efektyvus, maisto medžiagos pasiekia tiksliai augalo šaknyną. Kadangi nedrėksta lapai, sumažėja ir lapų ligų tikimybė, insekticidai bei fungicidai ant lapų nenuplaunami. Dirvos paviršius aplink augalus neišdžiūsta į kietą plutą (kaip neretai nutinka laistant iš viršaus), todėl drėgmė ilgiau išlieka dirvoje.

Praktiškai ūkiuose pastebėta, kad įdiegus lašelines sistemas derlius ženkliai išauga ir paspartėja augalų branda. Pavyzdžiui, laistant kapiliariniu būdu pomidorų derlius gali padidėti nuo 20 iki 60 t/ha (iš 2 tūkst. t iki 6 tūkst. t iš 1 ha, kaip minėta viename pavyzdyje). Nors konkretūs skaičiai gali skirtis, tendencija aiški efektyvesnis drėkinimas kelis kartus padidina produkcijos kiekį. Taip pat taupomas vanduo skaičiuojama, kad naudojant lašelinį drėkinimą galima sutaupyti iki 30–50% vandens sąnaudų, palyginti su purkštuvais, o kai kuriuose šaltiniuose minima net iki 2,5 karto mažesnė vandens išeiga. Kapiliarinis laistymas ypač pasiteisina šlaituotose vietovėse kur vanduo paduodamas tiesiogiai prie šaknų, todėl išvengiama paviršinio nuotėkio ir erozijos.

Trūkumai ir iššūkiai: lašelinei sistemai įrengti reikalingos pradinės investicijos, lašelinės juostos/vamzdžiai, filtrai (kad neužsikimštų mažos lašintuvų angos), siurblys arba pakankamas slėgis vandentiekyje, automatika laistymo laikui reguliuoti. Smulkiems ūkiams ar sodininkams pradžioje tai gali būti brangu, pastebima, kad Pietų Europoje smulkūs ūkininkai ne visada išgali diegti modernias lašelines technologijas, todėl jos labiau paplitusios didesniuose ūkiuose ir ten, kur auginami brangesni augalai (daržovės, sodai). Lašelinių sistemų priežiūrai reikia dėmesio, periodiškai praplauti filtrus, išvalyti kalkių ar dumblių nuosėdas lašintuvuose, saugoti juostas nuo mechaninių pažeidimų. Taip pat šaltuoju metu vandenį būtina išleisti, kad neužšaltų vamzdžiuose. Tačiau šie nepatogumai menki palyginti su nauda.

Šiandien lašelinis laistymas sėkmingai naudojamas tiek daržuose, tiek soduose, tiek dideliuose pramoniniuose ūkiuose. Šiltnamiuose tai kone standartas, atvirose daržose, dažnas reiškinys. Net vejų pakraščiuose ar gėlynuose vis dažniau matomos mažos lašelinės žarnelės. Dėl taupumo ir efektyvumo lašelinė sistema dažnai diegiama derinant su automatika tai leidžia visiškai optimizuoti vandens naudojimą ir augalų aprūpinimą drėgme pagal poreikį.

Purkštukinis laistymas

Purkštukinis laistymas – tai laistymo būdas, kai vanduo purškiamas per specialius purkštuvus (sprinklerius), imituojant natūralų lietų. Ši sistema susideda iš vamzdynų tinklo ir ant jų įrengtų purkštukų galvučių, kurios gali būti statinės arba besisukančios, išpurškiančios vandens sroveles į orą, kurios krinta ant augalų ir dirvos kaip lietaus lašai. Purkštuvai gali būti montuojami ant stovelių virš augalų, įkasami į veją (iškišantys galvutę laistymo metu) ar net dideli savaeigiai įrenginiai laukuose (pvz., center pivot sistemos – ilgi vamzdžiai su ratukais, besisukantys apie lauko centrą ).

Purkštukinio laistymo privalumai: Galimybė vienu metu padengti didelį plotą vandeniu pakankamai tolygiai. Purkštuvai ypač tinka vejoms, ganykloms, javų laukams, taip pat dideliems sodams, kur lašelinių linijų tiesimas būtų sudėtingas. Tokia sistema leidžia automatizuoti laistymą: suprogramavus purkštuvų įsijungimą, laukas ar veja palaistomi nustatytu laiku ir tolygiai, nereikia žmogaus darbo kiekvieną kartą laistant. Purkštuvai imituoja lietų, tad daugumai augalų toks drėkinimas natūralus. Vejoms tai netgi naudinga drėkinamas visas plotas tolygiai, vanduo skverbiasi ~10–20 cm gilyn, pasiekdamas velėnos šaknis. Šiuolaikinės purkštukų sistemos gali reguliuoti purškimo sektorą, spindulį, taip pritaikant įvairiems sklypo dydžiams. Didesni lauko purkštuvai kilnojamos lietaus patrankos leidžia efektyviai drėkinti didelius pasėlių plotus, pvz., kukurūzų, bulvių laukus, runkelius. Purkštukinis laistymas taip pat gerai suderinamas su automatinėmis valdymo sistemomis – galima nustatyti laistymą naktimis ar paryčiais, kai garavimas mažiausias, taip taupant vandenį.

Didelio lauko purkštukinė laistymo sistema (savaeigis „center pivot“ purkštuvas) drėkina pasėlius plačiu spinduliu.

Trūkumai: purkštukinis laistymas, nors ir patogus, nėra toks taupus kaip lašelinis. Vanduo purškiamas ore, tad dalis jo neišvengiamai išgaruoja dar nepasiekęs žemės, ypač karštu ar vėjuotu oru. Taip pat sunkiau išvengti netolygaus padengimo aplink purkštuvą paprastai būna daugiau vandens, tarp purkštuvų mažiau, tad būtina teisingai išdėstyti purkštukus ir pasirinkti tinkamą jų veikimo spindulį, kad laukas padengtųsi tolygiai (praktikoje purkštuvų veikimo zonos turi persidengti). Kitas aspektas laistant iš viršaus sudrėksta augalų lapai, žiedai. Ne visiems augalams tai palanku: pavyzdžiui, pomidorams, agurkams drėgna lapija skatina ligas (marą, miltligę), rožių žiedai gali dėmėtis. Todėl daržuose purkštuvus naudoti reikia apdairiai geriau anksti rytą, kad lapai spėtų pradžiūti iki nakties ir nekiltų grybinės ligos. Purškiant per karštį, vandens lašai ant lapų gali veikti kaip lęšiai ir šiek tiek apdeginti lapus saulėje, nors tai aktualiau tropinėse sąlygose, visgi Lietuvoje taip pat rekomenduojama vengti laistyti vidudienio saulėje.

Be to, purkštukų sistemos jautrios vėjui, stipresnis vėjas nuneša smulkų vandenį į šalį, ir laistymas tampa netolygus, vanduo švaistomas. Vandens sąnaudos purškiant paprastai būna didesnės – efektyvumas apie 60–75%, palyginti su >90% lašelinių. Kalbant apie dideles sistemas, investicijos taip pat nemenkos, įrengti stacionarią purkštuvų sistemą dideliame sode ar vejoje kainuoja, reikia siurblio, vamzdynų, elektromagnetinių vožtuvų, valdiklio. Tačiau ši investicija atsiperka patogumu. Automatinė vejos laistymo sistema taupo laiką, laisto tolygiai ir reikiamu metu net šeimininkams išvykus nereikia su žarna vaikščioti po veją ar prašyti kaimyno palaistyti.

Kur purkštukinis laistymas tinka labiausiai? Vejų laistymas – klasikinis atvejis. Vejai paprastai reikia ~25 mm vandens per savaitę (apie 2,5 cm kritulių) sausringu laikotarpiu. Tai atitinka maždaug 20–30 litrų vandens 1 m² per savaitę. Purkštuvais pasiekti tokį kiekį nesunku: rekomenduojama veją laistyti 1–2 kartus per savaitę gausiai (po ~10–15 mm vienu laistymu) – tuomet per savaitę susidaro reikiamas ~25 mm kiekis. Vanduo turi įsigerti ~15–20 cm gilyn, kad sudrėktų visas šaknų sluoksnis. Dažna klaida kai sušlapinamas tik dirvos paviršius. Tada žolės šaknys lieka negiliai ir veja dar greičiau išdžiūva. Toje vietoje geriau laistyti rečiau, bet įmirkant visą velėnos sluoksnį. Purkštukinis laistymas tai leidžia padaryti, tarkime, įjungus purkštuvą ~40 min., galima sudrėkinti ~30–40 mm dirvos sluoksnį. Veją patariama laistyti rytiniu metu, tuomet mažiau garuoja, bet dar spėja pradžiūti lapai iki vakaro, sumažinant ligų riziką.

Purkštuvai taip pat naudojami soduose jaunų medelių laistymui. Lauko daržovių laukuose (bulvės, burokėliai, morkos) purškiamasis laistymas paplitęs, nes patogu vienu metu sudrėkinti didelį plotą. Tačiau čia svarbu laistyti tuo metu, kai nėra kaitros, geriau vakare ar naktį (kai vėsu, garavimas minimalus). Kai kurie ūkiai derina abu metodus: pavyzdžiui, medžiams ir krūmams naudoja lašelines juostas, o tarpueiliams ar vejai purkštukus.

Kapiliarinis drėkinimas

Kapiliarinis laistymas yra artimas lašelinei sistemai metodas, kai vanduo tiekiamas po žeme, tiesiai šaknų zonoje. Tai gali būti specialūs požeminiai lašintuvai , vamzdžiai su porėtomis sienelėmis ar skylutėmis, įkasti keliasdešimt centimetrų gylyje, per kuriuos vanduo skverbiasi į aplinkinę dirvą. Kitas būdas, kapiliariniai drėkikliai, pvz., užkasti poringi moliniai indai (vadinamieji olla), pildomi vandeniu: vanduo pro molio sieneles pamažu prasiskverbia į dirvą. Požeminio laistymo principas – vanduo tiekiamas tiesiogiai šaknims iš apačios, todėl paviršius lieka sausas, drėgmė išlieka ilgiau ir nuostoliai minimalūs.

Šis būdas nėra labai paplitęs tradiciniuose soduose dėl sudėtingesnio įrengimo, tačiau tam tikrais atvejais naudojamas. Pavyzdžiui, kapiliarinės drėkinimo sistemos puikiai tinka gyvatvorėms ar alpinariumams laistyti, vamzdis su mažomis skylutėmis paklojamas palei augalų šaknis ~30–40 cm gylyje, ir vanduo lėtai sunkiasi giliau. Taip sudrėkinamas net iki 1 m gylio sluoksnis – pasiekiamos giliai augančios šaknys stambių krūmų, medelių. Požeminis drėkinimas labai efektyvus – vanduo beveik neišgaruoja, nenuplauna paviršiaus. Be to, nelieka balų paviršiuje, tad dirva nepluta, piktžolių sėklos ant sausos žemės sunkiau dygsta (mažesnis piktžolėtumas).

Kaip rodo istorija, kapiliarinis drėkinimas žmonijai žinomas nuo seno: dar I a. pr. Kr. kinų žemdirbystės traktate aprašyta praktika laukuose užkasti neglazūruotus molinius indus su vandeniu, kurie palaipsniui drėkina aplinkinę dirvą. Moderniomis formomis požeminis laistymas atgimė XX a. viduryje – 1950-aisiais Izraelio inžinierius Simcha Blassas sukūrė pirmąją lašelinio drėkinimo sistemą, pastebėjęs, kad iš prakiurusio požeminio vandentiekio vamzdžio lokalizuotai ištekėjęs vanduo puikiai pamaitino šalia augantį medį. Šiandien pasaulyje naudojama daugybė kapiliarinių drėkinimo variantų, ypač ten, kur vandens ištekliai riboti.

Požeminio laistymo privalumai: maksimalus vandens taupymas ir šaknų aprūpinimas. Vanduo pasiskirsto ties šaknimis, todėl dirvožemis neperlaistomas, šaknys gauna ir vandens, ir oro. Dėl to augalų šaknynas visą vegetaciją aprūpinamas deguonimi, mažesnė rizika šaknims užmirkti. Vanduo tiekiamas lokaliai, taigi laistoma tik ten, kur auga augalas realiai sudrėkinama 40–60% sklypo ploto, likusi dalis lieka sausa. Nėra nuostolių dėl perteklinio filtravimosi giliau už šaknų zonos. Taip pat svarbu, kad lapai nesušlampa, tad dar labiau sumažėja ligų plitimo rizika, cheminės apsaugos priemonės nenuplaunamos. Kapiliarinis laistymas padeda ir anksčiau subrandinti derlių, pastebėta, kad drėkinant dirvą giliai, dirvožemio temperatūra išlieka kiek aukštesnė, todėl augalai greičiau vystosi ir dera anksčiau. Sistemos jautrumas slėgio svyravimams mažas net esant nedideliam slėgiui vanduo pamažu sunksis (tai aktualu, jei laistoma iš rezervuarų gravitaciniu būdu).

Rankinis laistymas

Rankinis laistymas – paprasčiausias būdas, kurį puikiai pažįsta kiekvienas sodininkas. Tai vandens tiekimas augalams tiesiogiai žmogaus rankomis naudojant laistytuvus, kibirus ar žarnas, be automatizuotų sistemų. Nors technologijų amžiuje atsiranda vis daugiau automatinių sprendimų, rankinis laistymas išlieka aktualus mažuose soduose, gėlių darželiuose, kambarinėje gėlininkystėje.

Privalumai: rankiniu būdu laistant galima itin tiksliai nukreipti vandenį ten, kur jo reikia palaistyti tik konkretaus augalo šaknis, neapliejant piktžolių aplink. Taip pat tai nereikalauja jokios papildomos įrangos pakanka laistytuvo ar kibiro, todėl finansinės investicijos minimalios. Rankinis laistymas suteikia galimybę apžiūrėti augalus iš arti, laistydamas sodininkas pamato augalų būklę, gali pastebėti kenkėjus ar ligas, įvertinti dirvos drėgmę ranka. Daug kam pats laistymo procesas teikia malonumą ir terapinę naudą, ryte apeiti sodą su laistytuvu yra raminantis ritualas, padedantis susisiekti su augalais. Be to, rankiniu būdu galima palaistyti atskirus įnoringus augalus pagal individualų režimą, kurio negalėtum pritaikyti visai automatinei sistemai.

Trūkumai: didesniame plote tai labai laiko ir darbo sąnaudų reikalaujantis metodas. Fizinis nešiojimas vandens kibirais, sunkus darbas, o net ir naudojant žarną reikia vaikščioti, perkelinėti ją. Netolygumas, ne visuomet pavyksta tolygiai palaistyti, vienur galima supilti per daug, kitur per mažai. Taip pat rankiniu būdu laistant neretai pasitaiko klaidų, per greitas palaistymas, užpilamas vanduo, kuris nesusigeria gilyn ir nubėga paviršiumi. Arba laistoma vidury kaitros, vanduo išgaruoja nuo dirvos dar nespėjęs sudrėkinti šaknų zonos. Rankinis laistymas reikalauja nuolat stebėti orus ir augalus, jei pamiršite palieti per karščius, augalai nuvys. Taip pat jei turite daug augalų, rankomis juos visus palaistyti gali būti neefektyvu, ypač kai yra sprendimų, taupančių laiką.

Pritaikymas: rankiniu būdu paprastai laistomi konteineriniai augalai (vazonuose, loveliuose) čia automatinę sistemą įrengti sunkiau arba ji brangi. Gėlių darželiuose, lysvėse prie namų, šiltnamiuose daržininkai dažnai laisto su žarna ranka, nukreipdami srovę prie augalų šaknų. Svarbu naudoti purškimo antgalį arba mažinti srovę, kad neišplauti žemės prie šaknų, laistant iš laistytuvo smulkūs skylučiai padeda paskirstyti srovę. Taip pat patariama laistyti lėtai: palaikius žarną prie augalo porą minučių, kad vanduo susigertų, tada pereiti prie kito. Tai ypač aktualu medžiams – geriau leisti vandeniui lėtai mirkti (pvz., padėjus žarną lėtai tekėti prie kamieno valandai) nei greitai užpilti ir nubėgti. Kai kurie sodininkai naudoja paprastą triuką – kibirą su skylutėmis: pripylus kibirą vandens prie medžio, vanduo išlašės palaipsniui per skylutes, taip lėtai ir giliai sudrėkindamas šaknis. Rankomis laistant taip pat verta laikytis laiko rekomendacijų, geriau tai daryti anksti rytą arba vakare, o ne per vidurdienio kaitrą.

Apibendrinant, rankinis laistymas tai puikus pasirinkimas mažoms erdvėms ir ten, kur reikia individualaus dėmesio augalams. Tačiau didesniuose plotuose jis užleidžia pozicijas automatinėms sistemoms dėl pastarųjų patogumo ir efektyvumo.

Kitų laistymo metodų apžvalga

Be minėtų pagrindinių metodų, egzistuoja ir kitokios laistymo technikos, kurios taikomos specifinėms situacijoms.

Žemės ūkio lietaus patrankos, mobilūs purkštuvai, jungiami prie žarnos ir pastačius tam tikroje lauko vietoje, stipria srove apipurškiantys didelį spindulį (gali siekti 30–50 m). Naudojami dideliems plotams greitai palaistyti, tačiau reikalauja didelio vandens debito, nėra labai tolygūs arti per šlapia, toliau per sausa.

Mikropurkštukai, mažesnio masto purkštukai, naudojami soduose, šiltnamiuose. Jie smulkiai purškia vandenį netoli augalo. Tai tarpinis variantas tarp lašelinių ir stambių purkštuvų, padengiamas kelių metrų plotas aplink, lašeliai smulkūs. Tinka drėgmę mėgstantiems augalams (pvz., salotoms, braškėms šiltnamyje) ar oro drėkinimui šiltnamyje.

Kapiliariniai drėkinimo kilimėliai – dažnai naudojami daigynuose, šiltnamiuose. Tai specialūs drėgmę sulaikantys audiniai, pakloti po vazonėliais ar padėkluose: juos sudrėkinus, vanduo kapiliarais kyla į vazonus pro dugną. Taip augalai patys atsiurbia vandenį iš apačios. Tai labai naudingas metodas daigams ar kambariniams augalams, kai reikia tolygios drėgmės, tiesiog pastatote vazonus ant sudrėkinto kilimėlio ir jie palaipsniui sugeria vandenį.

Lietaus vandens surinkimas, ne tiesioginis laistymo būdas, bet svarbus drėkinimo praktikos aspektas. Lietuvoje populiarėja lietaus vandens surinkimo sistemos, nuo stogų surinktas lietaus vanduo kaupiamas talpose ir vėliau naudojamas laistymui. Tai aplinkai draugiškas būdas taupyti geriamąjį vandenį. Surinktas lietaus vanduo dažnai būna minkštesnis, geresnis augalams neturi chloro, jame mažai druskų. Naudojant lietaus vandenį su siurbliuku galima maitinti laistymo sistemas arba tiesiog semti kibiru ir laistyti rankiniu būdu.

Infiltracinės drėkinimo sistemos, panašios į požeminį laistymą, tačiau labiau pasyvaus veikimo. Pavyzdžiui, perforuoti vamzdžiai, sujungti su lietaus kanalizacija: per liūtį vandens perteklius nukreipiamas į šiuos vamzdžius po žeme, o iš ten lėtai skverbiasi į dirvą, palaistydamas augalus. Tai taikoma miestų želdynuose, žaliuosiuose stoguose, kur norima sulaikyti lietaus vandenį vietoje ir panaudoti jį augalams.

Aptarę laistymo metodus, toliau pereikime prie skirtingų augalų grupių ir pažiūrėkime, kaip jų laistymo poreikiai skiriasi. Juk laistyti pievą ir laistyti daržą – tai du skirtingi uždaviniai, reikalaujantys skirtingo požiūrio.

Augalų laistymo ypatumai

Skirtingos augalų grupės žemės ūkio kultūros, sodo bei daržo augalai, veja, dekoratyviniai želdiniai, miestų augmenija, šiltnamio kultūros, pramoniniai augalai pasižymi savitais vandens poreikiais. Vienos rūšys mėgsta nuolatinę drėgmę, kitoms patinka sausesnė dirva. Taip pat augalų paskirtis (maistui, pašarui, grožiui) lemia, kad jų laistymo strategijos gali skirtis. Šiame skyriuje apžvelgsime pagrindines augalų grupes pagal paskirtį ir aptarsime, kaip optimaliai organizuoti jų laistymą Europos ir konkrečiai Lietuvos sąlygomis.

Žemės ūkio augalai

Grūdinės kultūros (javai): kviečiai, miežiai, rugiai, avižos paprastai auginami dideliais laukais, dažnai natūraliai drėkinami kritulių. Vidutinio klimato šalyse javų laukai paprastai nėra laistomi, lietaus pakanka didžiąją vegetacijos dalį. Tačiau sausringos vasaros gali smarkiai sumažinti derlių. Pavyzdžiui, kviečiai birželio–liepos mėnesį susiduria su sausra, grūdai užauga smulkesni, derlingumas krenta. Pietų Europoje (Ispanijoje, Italijoje) dalis kviečių ar kukurūzų laukų laistomi papildomai per sausrą, siekiant užtikrinti stabilų derlių. Tyrimai rodo, kad laistant kviečius ar kukurūzus, derlius gali padidėti ~10–20% lyginant su nelaistytais, priklausomai nuo metų (drėgnais metais skirtumas menkas, sausais – ženklus).

Kukurūzai, grūdinė, bet drėgmę mėgstanti kultūra. Kukurūzų pasėliai neretai drėkinami papildomai pietinėse šalyse, nes jiems vandens reikia daug. Lietuvoje kukurūzai paprastai auginami silosui be laistymo, tačiau pastaraisiais metais pasitaiko sausų periodų, kai laistymas padėtų. Kukurūzams kritinis periodas yra žydėjimas ir burbuolių formavimasis, tuomet drėgmės trūkumas gali perpus sumažinti derlių. Papildomas drėkinimas kukurūzų derlingumą padidina, o ypač pagerina žalios masės kiekį (aktualu silosui).

Aliejiniai augalai: rapsai, saulėgrąžos, sojos. Rapsai auginami ankstyvą pavasarį, jiems dažniau net trūksta ne vandens, o drenažo (pavasarinė drėgmė). Papildomai laistyti rapsų paprastai nereikia Lietuvoje. Pietinėse šalyse, kur auginamos saulėgrąžos jos gana sausrai atsparios, turi gilias šaknis, tačiau ir jų sėklų derlingumas tiesiogiai priklauso nuo drėgmės prieinamumo birželio–liepos mėn. Saulėgrąžų laukai Ispanijoje ar Bulgarijoje kartais drėkinami lašeliniu būdu, kad padidintų sėklų aliejingumą. Bendrai aliejiniai augalai linkę kaupti aliejų geriau saikingai aprūpinti vandeniu (perteklinė drėgmė net gali sumažinti aliejaus procentą sėklose). Tačiau laistymas, jei kyla grėsmė džiūti, būtinas norint išsaugoti derlių, pavyzdžiui, sojos pupelės be pakankamos drėgmės neužmezga ankščių.

Daržovės (lauko), tai grupė augalų, labiausiai jautrių drėgmės trūkumui. Daržovės dažnai turi negilias šaknis, didelį vandens išgarinimo plotą (lapus), taip pat jose daug vandens (agurkuose, pomidoruose ~90% masės sudaro vanduo). Todėl net trumpas sausros laikotarpis per jų augimą gali lemti derliaus praradimą ar kokybės suprastėjimą. Lietuvoje lauko daržovių laistymas tampa vis dažnesnis. Pavyzdžiui, bulvės tradiciškai nelaistomos, bet per ilgesnę sausrą bulvių gumbai nustoja augti, derlius skursta. Stambesni ūkiai diegia lietaus patrankas ar laistymo juostas bulvėse. Morkos, burokėliai šakniavaisiai, jiems ypač svarbu tolygi drėgmė; jei po sausros staiga gausiai paliejama arba palyja, šakniavaisiai gali trūkinėti, prarasti prekinę išvaizdą. Todėl drėkinant daržoves patariama laikytis tolygumo, geriau nuolat palaikyti vidutinę drėgmę, nei kaitalioti sausra/potvynis. Rekomenduojama vienu laistymu išlieti apie 15–20 mm vandens (150–200 m³/ha), bet ne daugia, kad nepažeistų dirvos struktūros ir nenuplautų maisto medžiagų. Daržovių laukuose dažnai naudojami lašeliniai vamzdžiai, pomidorams, paprikoms, kopūstams laistyti. Tai leidžia tiekti vandenį su trąšomis tiesiai prie kiekvieno augalo, vengiant lapų šlapinimo (kopūstams, pomidorams tai svarbu dėl ligų).

Tyrimai rodo didelį laistymo efektą daržovėms laistant, pomidorų derlius lauke padidėja 1,4–2,7 karto (daigintų) ar net iki 4 kartų. Svogūnų derlius net 5 kartus didesnis laistant, morkų – 6,5 karto. Žinoma, tai lyginant visišką sausros scenarijų su optimaliu drėkinimu. Tačiau akivaizdu, kad be laistymo daržovės neatskleidžia savo potencialo. Laistymo normos daržovėms priklauso nuo rūšies ir tarpsnio: pvz., salotoms reikia dažnai ir po truputį, nes šaknys paviršinės, moliūgams su giliom šaknim rečiau, bet gausiau. Drėgmės perteklius daržovių pradžioje perlietus daigus gali būti net žalingas, lėčiau įšyla dirva, nusėda nitratai gilyn, šaknys silpnės. Todėl daržovių laistymas turi būti subalansuotas užtikrinti drėgmę, bet vengti pertekliaus. Optimalu dirvą išlaikyti vidutiniškai drėgną per visą vegetaciją.

Vaisiniai augalai, sodo medžiai ir uogakrūmiai, obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, taip pat uogakrūmiai serbentai, avietės, šilauogės. Daugelis vaismedžių turi gana plačią ir gilią šaknų sistemą, galinčią semti pradines drėgmės atsargas iš dirvos. Todėl suaugę medžiai yra atsparesni trumpalaikėms sausroms nei daržovės. Tačiau norint užauginti didelius, sultingus vaisius, drėgmės stygius nepageidaujamas. Kritiniai periodai, vaismedžiams žydėjimas (jei sausa, byra žiedai), vaisių mezgimasis ir nokimas. Jei trūksta vandens, vaisiai būna smulkesni, dalis jų gali nukristi anksčiau laiko. Pavyzdžiui, obelys per sausras meta dalį obuoliukų, kad išlikusieji gautų pakankamai drėgmės, bet derlius dėl to sumažėja. Todėl intensyviuose soduose įrengiamos laistymo sistemos (dažniausiai lašelinis laistymas palei eiles) jos padeda išlaikyti aukštą derlių ir kokybę. Tyrimai parodė, kad laistant vaismedžius didėja ne tik derlius ir vaisių dydis, bet ir pailgėja medžių ilgaamžiškumas, pagerėja bendras augumas. Ypač naujai sodinamuose intensyviuose soduose, kur vaismedžiai sodinami tankiai ir tikimasi derliaus jau 2–3 metais, laistymas yra kritinis: jei per pirmus metus medeliai stokoja vandens ir prastai auga, visa sodo ekonomika kenčia (skaičiuojama, kad prastas augimas atideda derėjimą ir per 20 metų pelnas gali būti net 66% mažesnis).

Uogakrūmiams vanduo taip pat labai svarbus. Avietės, šilauogės turi negilias šaknis, jas būtina laistyti per sausras kitaip uogos neišsivysto, krūmai nusilpsta. Šilauogynuose dažniausiai įrengtos lašelinės linijos, šilauogės mėgsta pastovią drėgmę, bet nemėgsta jos per daug, tad lašelinis būdas idealus. Avietynuose taip pat lašelinis. Serbentai ir agrastai atsparesni, bet per ilgesnę sausrą dera prasčiau. Braškynuose laistymas yra būtinybė norint gero derliaus, ypač jei nėra mulčo. Daugelis braškių ūkių turi laistymo sistemas. Vandens stygius braškėms lemia smulkias sausas uogas, per perteklių jos pūną, todėl vėlgi svarbu subalansuotas drėkinimas.

Žemės ūkio augalams laistymas yra didelis produktyvumo svertas. Skaičiuojama, kad apie 30% viso Europos sunaudojamo vandens tenka būtent žemės ūkio drėkinimui. Pietų Europoje žemės ūkis dar labiau priklausomas nuo laistymo – ten net virš 60% viso suvartojamo vandens panaudojama laukams laistyti. Tokiose šalyse, kaip Ispanija, Italija, Graikija, be drėkinimo neįmanoma auginti daržovių, vaisių per vasaros karščius. Šiauriau (pvz., Lietuvoje, Skandinavijoje) laistymas tradiciškai buvo laikomas nebūtinu daugeliui laukų, bet pastaruoju metu, keičiantis klimatui ir dažnėjant sausroms vasarą, vis daugiau ūkių investuoja į drėkinimo sistemas net grūdams ar rapsams. Tai padeda stabilizuoti derlių ir apsidrausti nuo ekstremalių orų.

Sodo ir daržo augalai

Daržo augalai (auginami soduose, mažose lysvėse) ir sodo augalus – vaismedžius, uogakrūmius, prieskoninius augalus, auginamus individualiuose soduose ir daržuose. Nors jie iš dalies sutampa su ankstesne žemės ūkio grupe, čia kalbame labiau apie mažesnio masto auginimą, mėgėjų sodininkystę, šeimos daržus.

Daržo augalai tai visos daržovės jūsų lysvėse pomidorai, agurkai, morkos, salotos, svogūnai, kopūstai, česnakai ir t.t., auginami savo reikmėms. Jų laistymas turi savų ypatumų. Pirma, dažnai daržai būna intensyviai apsodinti įvairiomis kultūromis mažame plote, tad drėgmės konkurencija didelė – negilias šaknis turinčios kultūros greitai išnaudoja viršutinės dirvos sluoksnio drėgmę. Antra, mėgėjiškuose daržuose dažnai laistoma rankiniu būdu arba paprasta laistymo žarna, taigi reikalingas atidumas.

Bendros rekomendacijos daržui, jei tik įmanoma, laistykite ryte. Ryte palaistytos daržovės per dieną įsisavins vandenį, o lapai spės nudžiūti iki vakaro taip išvengsite grybinių ligų protrūkių (ypač agurkams, pomidorams tai aktualu). Laistant vakare, ypač jei vėsu, drėgmė laikysis per naktį ant lapų, sudarydama palankias sąlygas miltligei, marui. Visgi per karščius, jei rytą nebuvo galimybės, geriau palieti vakare, nei visai nelaistyti, tik stenkitės neperlaistyti lapijos.

Kaip dažnai laistyti daržą? Tai priklauso nuo orų, karštomis dienomis jaunus sodinukus (salotas, ridikėlius) gali prireikti laistyti net kasdien, nes jų šaknys sekliai ir greitai džiūsta viršutinis sluoksnis. Gausiai įsišaknijusius (pvz., pomidorus, cukinijas) – rečiau, bet gausiau. Viena iš praktikų – patikrinti dirvos drėgmę ranka: 5 cm gylyje paimti žemės ir paspausti – jei ji visiškai sausa (byra), metas laistyti; jei trupinėliuose jaučiasi drėgmė (minkosi), dar gali palaukti. Kai kurie augalai patys rodo: pvz., salotos nuvysta, lapai suglemba – laikas. Geriau neleisti iki visiško vytimo, nes tai jau stresas augalui.

Laistymo normos darže. Stenkimės drėkinti bent ~20–30 cm gylio sluoksnį, kad drėgmė pasiektų daugumos daržovių šakneles. Tai reiškia ~10–20 litrų vandens 1 m². Pvz., laistant laistytuvu ~10 L, reikėtų jį paskirstyti ~1 m² ar kiek daugiau. Kopūstams, pomidorams patariama iškart pilti ~10–20 mm (tai 10–20 L į m²) ir leisti susigerti. Salotoms pakaks mažiau, bet dažniau. Svarbu neperlaistyti, jei pamatote balutes, vanduo jau nebesisunkia, sustokite, palaukite kol susigers.

Daržovių laistymo klaidos. Viena didžiausių klaidų paviršutinis trumpas palaistymas. Pavyzdžiui, greitai nubėgote su žarna per lysves, sušlapo tik viršus, o giliau liko sausa. Augalų šaknys tuomet ima kilti aukštyn paskui drėgmę, tampa sėklios, ir kitą dieną joms vėl trūksta vandens. Geriau laistyti rečiau, bet giliau. Kita klaida, laistyti labai šaltu vandeniu tiesiai iš šulinio ar gręžinio. Ledinis vanduo šaknims sukelia šoką, gali sustingdyti augimą. Patartina naudoti pašilusį vandenį (pvz., turėti statinę, kurioje vanduo sušyla saulėje). Taip pat nemaišyti per daug augalų su skirtingais poreikiais vienoje lysvėje, pvz., agurkai mėgsta pastovią drėgmę, o šalia pasodinti česnakai ar svogūnai priešingai, jiems per daug drėgmės sukels puvimą. Derinkite sodinimą arba laistykite preciziškai kiekvienam pagal poreikį.

Sodo augalų (vaismedžių) laistymas: apie sodus jau šiek tiek aptarėme. Mėgėjų soduose realybė tokia, kad dauguma senesnių vaismedžių auga be laistymo, jie ištveria, tik derlius sumažėja per sausras. Tačiau jaunus pasodintus medelius būtina laistyti pirmais metais, jiems dar nėra išsivysčiusi gili šaknų sistema. Rekomenduojama naujai pasodintą medelį laistyti ~2 kartus per savaitę, po 20–30 litrų vandens vienam medžiui (jei nėra lietaus). Geriau supilti tą kiekį lėtai, kad įsigertų aplink šaknis. Galima aplink kamieną padaryti žemės volelius, suformuojant lėkštelę, kad vanduo nestekėtų. Taip pat gelbsti mulčiavimas, jei apmulčiuosite pristabdysite garavimą, reiks laistyti rečiau.

Esant ilgesnei sausrai vasarą, patartina palaistyti ir derančius vaismedžius, ypač jei matosi, kad obuoliai/kriaušės smulkios, lapai pradeda gelsti anksčiau laiko. Tokio medžio šaknų plotas, bent jau visas lajos projekcijos skersmuo. Vienam suaugusiam vaismedžiui per sausros epizodą galima išpilti 100–200 litrų (skirstant per kelis kartus, kad susigertų). Lietuvos arboristai rekomenduoja taisyklę 25 galonai per savaitę medžiui (tai ~95 litrai) per sausras tokio kiekio pakanka, kad medis neišsektų.

Uogų krūmams, serbentams, agrastams sodininkai dažnai palieka likimo valiai, jie gana ištvermingi. Bet gausiau derės su laistymu. Avietėms per uogų augimą (liepą) vanduo būtinas, jei sausra, uogos liks smulkios, kietos. Avietes patariama laistyti bent kartą per savaitę gausiai (keli kibirai per krūmų eilės metrą). Šilauogėms, jos auga rūgščiame durpiniame substrate, kuris išdžiūvęs praranda vandens pralaidumą. Šilauogynuose laistoma dažnai, bet ne per daug – palaikoma nuolat drėgna durpė. Tam idealiai tinka lašelinė sistema, jungiama kas kelias dienas. Vynuogės jos, kaip ir levandos, gali išgyventi sausiau (vynmedžiai net specialiai neperlaistomi, kad uogos būtų cukringesnės). Tačiau per ilgą sausą periodą sodo vynuoges taip pat verta palieti, kad uogos taptų sultingesnės. Vynuogių šaknys gilios, todėl laistant geriau retai, bet daug kad sudrėktų giliai. Per nokimą rugpjūčio mėnesį per daug laistyti vynuogių nereikia, perteklius gali praskiesti skonį arba net susprogdinti uogas, jei staiga gaus daug vandens.

Vejos ir kraštovaizdžio želdiniai

Vejos – tai specialus žolinių augalų kilimas, sukurtas tankiam vientisam žaliam kilimui. Sveika veja sudaryta iš žolių rūšių, kurios pakenčia nuolatinį pjovimą ir mindymą, tačiau taip pat reikalauja pakankamai drėgmės. Vejos laistymas yra vienas svarbiausių vejos priežiūros aspektų, ypač per sausringus vasaros laikotarpius.

Kiek vandens reikia vejai? Bendra taisyklė ~25 litrų vandens 1 m² per savaitę (tai atitinka ~25 mm kritulių). Kitaip tariant, apie 2,5 cm lietaus per savaitę. Tokį kiekį paprastai padengia arba lietūs, arba tenka papildyti laistant. Kaip minėta, optimalu šį kiekį duoti per 1–2 kartus, o ne kasdien po truputį. Kodėl? Nes veja geriau vystosi, kai šaknys skatinamos augti gilyn ieškant drėgmės. Jei kasdien duosite po mažai vandens paviršiui, žolės šaknys liks sekliai, ir per kaitrą veja greitai paruduos.

Kaip suprasti, kad vejai trūksta vandens? Vizualūs požymiai, žolė praranda turgorą, pradeda blykšti, glebti, kai atsistojate ant vejos, pėdsakas lieka ilgiau matomas (nes suvytusi žolė nebeatsitiesina iškart). Perdžiūvusi žolė susiraito, ima ruduoti, ypač jautresnės rūšys (pavyzdžiui, miglės) pirmos parodo stresą. Jei matote tokius ženklus, laikas laistyti. Kitas būdas, patikrinti dirvožemį. Jei dirva sausa iki 10–12 cm gylio ir žolė nustojo augti, praradusi sodrią spalvą, būtina laistyti, kol drėgmė pasieks ~15–20 cm gylį.

Vejos automatinės laistymo sistemos, dažniausiai vejos laistomos purkštuvais. Idealu kai automatinė sistema su laiko programavimu, kuri naktį ar anksti rytą tolygiai palaisto. Kaip minėta anksčiau, vakarais laistyti nėra geriausia, nes paliekant veją drėgną per naktį didėja ligų rizika (pvz., miltligės, fuzariozės). Todėl rytinis laistymas yra tinkamiausias, pavyzdžiui, 5–6 val. ryto įsijungia purkštuvai, iki 7–8 val. veja palaistoma ir spėja apdžiūti iki vakaro. Jei automatikos nėra, geriau laistyti vakarop (po saulėlydžio), nei išvis nelaistyti per karštį, tik supraskite, kad tuomet rizika ligoms šiek tiek didesnė. Svarbiausia reguliarumas. Vejai nepatinka šoko terapija, kai ilgai nelaistyta, išdžiūvusi veja staiga užliejama per gausiai. Toks perlaistymas gali iškelti velėną, suformuoti balas, drėgna terpė skatina samanų, kenkėjų atsiradimą. Todėl geriau laistyti kol dar veja nepraradus žalumos, profilaktiškai kas savaitę, o per karščius ir 2 kartus per savaitę.

Vejos žolių rūšių skirtumai: vejos žolių rūšys turi skirtingą atsparumą sausrai. Pvz., paprastoji miglė ir baltosios smilgos, reikliausios drėgmei, per sausras greit nukenčia. Vidutiniškai atsparios, daugiametė svidrė, pievinė miglė. Labiausiai atsparūs, eraičinai (raudonieji, aviniai, nendriniai). Pastarieji net per sausras gali išlikti gyvi jie tiesiog užmiega (paruduoja, bet šaknys gyvos) ir atgyja gavę lietaus. Tai reiškia, kad net jei vasarą veja pagels, nereiškia, kad ji žuvo atsparios rūšys atžels vėl pradėjus lyti. Tačiau estetika nukenčia, be to, sausra palankesnė piktžolėms ir samanoms vėliau plisti. Todėl geriau neleisti vejai visiškai išdžiūti.

Laistymo normos vejai: paprastai minimi ~20–50 litrų į 1 m² kiekiai, priklausomai nuo dirvožemio. Lengvoje, smėlingoje dirvoje vanduo greitai susigeria ir greičiau išgaruoja, tokią veją geriau laistyti šiek tiek dažniau (2 k./sav. po ~20 L/m²). Molingame dirvožemyje vanduo laikosi ilgiau, bet sunkiau įsigeria, ten laistoma rečiau, bet daugiau (pvz., 1 k./sav. ~30–40 L/m²). Svarbu, kad velėna permirktų bent iki 15 cm gylio, kur yra pagrindinė šaknų masė. Kaip orientyras, su purkštuvu ~40 min. drėkinimo vienoje vietoje paprastai pasiekia šį tikslą.

Kraštovaizdžio želdiniai: tai dekoratyviniai krūmai, medžiai, gėlynai viešosiose erdvėse, parkuose. Jų laistymas dažnai vyksta panašiai kaip vejų, automatinėmis purkštuvų ar lašelinėmis sistemomis. Pavyzdžiui, miesto gėlynams ir klomboms vis dažniau tiesiamos lašelinės žarnos, taip tiksliau laistoma ir taupomas vanduo. Gatvių medžiai miestuose laistomi laistymo mašinomis (cisternomis su žarnomis) arba naudojant specialius laistymo maišus ant kamienų, kurie pamažu išleidžia vandenį į šaknis. Miestuose jaunus medžius būtina laistyti pirmais 2–3 metais, jų šaknys dar negilios, o aplinkinė dangą (asfaltas, trinkelės) neleidžia vandeniui lengvai pasiekti šaknų. Dažna rekomendacija, ~100 litrų per savaitę jaunam medžiui per sausrą. Kai kurios savivaldybės net turi akcijas, skatinančias gyventojus palaistyti prie namų augančius medžius per karščius.

Kraštovaizdžio krūmams (pvz., formuotoms gyvatvorėms, rožynams) labai pasiteisina lašelinis laistymas. Iš tiesų, naujai pasodintoms gyvatvorėms beveik būtina įrengti laistymo žarną su lašintuvais kol krūmeliai įsišaknija, jiems reikia daug drėgmės. Vėliau, užaugus gyvatvorei, jos šaknys jau gali semti daugiau drėgmės iš ploto, bet jei sausra, laistymas vėl praverčia, kad lapija neišdžiūtų (ypač visžalėms tujoms).

Gėlynai (daugiamečių gėlių plotai) jų laistymas priklauso nuo rūšių. Jei vyrauja sausrai atsparūs daugiamečiai (levandos, šalavijai, dekoratyvinės žolės), jie ištvers ir su minimaliu drėkinimu. Jei pasodinta drėgmę mėgstančių (mėtos, astilbės, paprastieji bijūnai) teks palaistyti. Gėlynai dažnai laistoma rankiniu būdu arba nešiojamais purkštuvais, nebent tai viešasis parkas su įrengta sistema.

Apibendrinant šią grupę: želdynų laistymas labiau susijęs su estetika ir augalų sveikata, o ne derliumi. Todėl čia svarbu palaikyti augalų gyvybingumą vasarą, kad jie neprarastų dekoratyvumo. Vejos atveju – laistymas tiesiogiai lemia vejos išvaizdą. Derėtų prisiminti, kad yra alternatyva – sausros metu leisti vejai kuriam laikui paruduoti (tai natūralu) ir netaškyti vandens, ypač jei jo trūksta. Kai kur (pvz., Anglijoje) skatinama per sausras tiesiog nebežaisti vejų – jos atsigaus vėliau, o taupomas vanduo. Visgi, jei norime žaliuojančios vejos ištisai, laistymas būtinas.

Miestų apželdinimo sprendimai

Miestų želdiniai, tai medžiai, krūmai, gėlės miesto gatvėse, parkuose, skveruose, taip pat žaliosios infrastruktūros elementai kaip žalieji stogai, vertikalūs sodai. Miesto aplinkoje augalai patiria didesnį stresą: uždaros erdvės, mažai natūralaus įdirbio dirvožemio, dažnai ribotas plotas šaknims (mažos medžių duobės), šilumos salos efektas (dėl asfaltų ir pastatų didesnė temperatūra). Dėl to laistymas miestuose yra kritiškai svarbus ypač jaunų želdinių išgyvenimui.

Jauni miesto medžiai: sodinant mieste medį, jo šaknynas būna apribotas sodinimo duobe. Dažnai medžiai atvežami su šaknų gniužulu (konteineryje arba apvynioti), taigi jų šaknys sukoncentruotos nedideliame tūryje. Pasodinus, jiems reikia laiko, kad šaknys išplistų aplink. Per tą laiką (1–3 metus) būtinas reguliarus laistymas. Rekomenduojama laistyti bent kartą per savaitę gausiai (50–100 l), per karščius, du kartus per savaitę. Daugelis savivaldybių tam naudoja specialius maišus ant kamienų (angl. „Treegator“) – užpili maišą ~50 l vandens, jis po truputį (~per 5–8 val.) išlašėja per skylutes, sudrėkindamas šaknų zoną. Tai leidžia vandeniui iš lėto susigerti, o ne nubėgti. Kaip minėta Casey Trees šaltinyje, 100 litrų per savaitę jaunam medžiui, minimumas, kad jis išliktų gyvas sausros metu. Miestuose dažnai surengiamos medžių laistymo akcijos, kviečiant gyventojus padėti.

Aplinkosauginė nauda: laistant medžius mieste, jie geriau auga, formuoja daugiau lapijos, tai duoda daugiau pavėsio, vėsinimo efektą (transpiruojantys medžiai vėsina orą), geresnę oro kokybę. Taigi laistymas mieste ne vien estetika, bet ir investicija į klimato komfortą.

Miestų gėlynai ir klombos, dažnai apsodintos vienmetėmis gėlėmis (petunijos, begonijos ir kt.), kurios reikalauja kasdienio dėmesio. Vasarą tokie gėlynai laistomi kasdien arba kas antrą dieną anksti ryte parko darbuotojų arba laistymo mašinomis. Vazonuose išdėlioti dekoratyviniai augalai (pvz., pakabinami gėlių krepšiai gatvėse) per karštį net ir du kartus per dieną palaistomi, nes mažas žemių tūris greit išdžiūsta.

Žalieji stogai: tai specialios konstrukcijos, kur ant pastatų stogų auginami augalai (nuo paprastų sedum kilimų iki pilnų sodų). Jų laistymas įdomus aspektas. Ekstensyvūs žalieji stogai (su sausrai atspariais augalais, plonu substrato sluoksniu) paprastai nelaistomi, išskyrus ekstremalias sausras, augalai paruduoja, bet atgyja vėliau. Intensyvūs žalieji stogai (kur auginama veja, krūmai) turi integruotas laistymo sistemas, dažnai lašelines ar purkštukus, suprogramuotus kaip įprastam sodui. Tik reiktų atsižvelgti, kad vėjuotomis sąlygomis ant stogo daugiau garuoja, tad gali reikėti dažniau palaistyti. Sprendimas, įdiegti drėgmės jutiklius substrato sluoksnyje, kurie valdo laistymą (tai jau prie inovacijų).

Vertikalūs sodai: tai sienos, apželdintos įvairiais augalais moduliuose. Jie turi privalomai automatinį laistymą, be jo augalai labai greit nuvystų. Paprastai įrengiama lašelinė juosta per kiekvieną eilę modulių, su laiko ir dažnio reguliavimu (dažnai lašinama kas kelias valandas nedideliais kiekiais, nes substratas sienoje mažai jo išlaiko). Taip pat būtinas drenažas perteklinei drėgmei surinkti.

Miestų laistymo ištekliai: aktualu, kad laistymui miesto sąlygomis naudojamas geriamasis vanduo, o tai brangu ir neekologiška. Vis plačiau diegiama lietaus vandens surinkimo sistemų, pavyzdžiui, po parkų takais ar aikštėmis įrengiami požeminiai rezervuarai, kaupiantys lietaus vandenį nuo dangų. Tada tas vanduo naudojamas parko vejai ir gėlynams laistyti. Tai sumažina vartojamo vandentiekio vandens kiekį. Taip pat kai kur įrenginiuose naudojamas filtruotas panaudotas vanduo (pvz., nuo fontanų) augalams laistyti.

Miestuose, ypač pietuose, didelis iššūkis, vandens stygius poreikis želdiniams. Pavyzdžiui, Barselonoje per didelę 2008 m. sausra net teko atsisakyti laistyti parkus, kad taupyti vandenį, ir tai baigėsi medžių džiūvimu. Todėl planuojant miestų apželdinimą, vis daugiau dėmesio skiriama atspariems sausrai augalams, tokiems, kurie ištvertų minimalų laistymą. Visgi, kol augalai jauni ar per ekstremalias kaitras, laistymo išvengti nepavyksta.

Šiltnamių kultūros

Šiltnamiuose auginami augalai (daržovės, gėlės) auga kontroliuojamoje aplinkoje, kurioje labai svarbus tikslus drėkinimas. Kadangi šiltnamyje kritulių nepatenka, laistymas turi kompensuoti visą vandens poreikį. Kita vertus, šiltnamio sąlygomis lengviau įdiegti automatizuotas sistemas, kontroliuoti drėgmės lygį.

Šiltnamio daržovės, pomidorai, agurkai, paprikos, salotos ir kt. Dažniausiai laistomos lašeliniu būdu. Bene kiekviename moderniame šiltnamyje ties kiekvienu augalu veda kapiliaras su lašintuvu. Taip kiekvienas augalas gauna tinkamą kiekį vandens ties šaknimis, lapija lieka sausa,tai ypač svarbu pomidorams , apsaugo nuo maro. Vandens kiekiai dozuojami pagal augalo tarpsnį, pvz., pomidorų pradžioje laistoma mažiau, žydint ir mezgant daugiau, nokstant vėl šiek tiek mažiau kad neperteklinti. Šiltnamiuose naudojama ir fertigacija, su laistomu vandeniu paduodamos trąšos. Tai efektyviausias tręšimo būdas.

Agurkai mėgsta itin daug drėgmės ir pastovią oro drėgmę, jiems šiltnamiuose papildomai naudojami ir dulksnos purkštukai oro drėkinimui. Bet substratas paprastai drėkinamas vėl gi lašeliniu būdu. Salotos/hidroponika, dažnai auginamos ant maitinamojo tirpalo plėvelės (NFT sistemos) ar vandenyje plaukiojančiuose plūduruose, čia laistymas kita forma – hidroponinis laistymas, kur šaknys nuolat yra drėgnoje terpėje, o tirpalas cirkuliuoja.

Šiltnamio gėlės ir daigai: sodinukų medelynuose, gėlių ūkiuose šiltnamiuose naudojamos įvairios sistemos. Daigams dažnai, stacionarūs purkštukai viršuje, kurie periodiškai dulksna palaisto daigyklas (jauniems daigams svarbi oro drėgmė, tad lapų drėkinimas jiems nekenkia, o net padeda). Vėliau, paaugus daigams, pereinama prie apatinio laistymo, kapiliariniai kilimėliai ar padėklai su vandeniu, kad iš apačios itraukinėtų vandenį. Puodiniams augalams suvedžiotos lašelinės sistemos voratinkliai, kur prie kiekvieno vazono eina lašintuvas. Dideliuose pramoniniuose šiltnamiuose (pvz., pomidorų) laistymas pilnai automatinis, valdomas kompiuteriu pagal grafiką ir jutiklius. Yra jutikliai, kurie matuoja substrato drėgmę, net pačių augalų būklę (pvz., lysimetrai, sveriantys augalą su vazonu, pagal svorio pokytį sprendžia kiek vandens sunaudota ir ar reikia palaistyti). Taip taupomas vanduo ir auginama preciziškai.

Pavojai perlaistymo šiltnamyje. Uždaroje erdvėje per drėgna dirva + per drėgnas oras = tiesus kelias į ligas. Šiltnamyje, jei laistant nuolat kyla šaknų puviniai, dumbliai ant substrato. Todėl balansas labai svarbus. Pomidorams dažnai taikoma, ryte palaistoma gerai, paskui leidžiama šiek tiek pradžiūti iki kito ryto. Naktį augalų verčiau nelaistyti, kad naktį substratas nebūtų per šlapias (augalai naktį nevartoja tiek vandens, ir drėgmės perteklius šaknyse blogina oro cirkuliaciją.

Šiltnamio laistymo inovacijos, išmanios sistemos su davikliais, laistymo valdymas pagal augalų poreikį realiu laiku. Bet jau dabar daugelyje modernių šiltnamių šios sistemos integruotos. Kompiuterizuotos sistemos, kurios valdo ne tik laistymą, bet ir ventiliaciją, šildymą. Toks integruotas valdymas vadinamas „klimato kontrolė“ jis pagal įvestus parametrus (drėgmę, temp., augalų stadiją) sprendžia, kada įjungti laistymą. Tai leidžia užauginti maksimalų derlių su minimaliomis sąnaudomis.

Pramoninių plantacijų augalai

Kai kurios augalininkystės šakos apima dideles plantacijas specifinių augalų, naudojamų pramonėje (eterinių aliejų gamyboje, vyno pramonėje, tabako gamyboje). Jų laistymo ypatumai gali skirtis nuo tradicinių žemės ūkio kultūrų.

Levandos: šie aromatiniai augalai garsėja atsparumu sausrai. Levandų gimtinė Viduržemio jūros regionas, kur vasaros sausos, tad jos prisitaikiusios augti skurdžioje, sausoje dirvoje. Daug kur (pvz., pietų Prancūzijoje) levandų plantacijos auginamos be laistymo. Tačiau tyrimai rodo, kad nuosaikus drėkinimas gali padidinti levandų biomasę ir eterinio aliejaus derlių. Levandos nemėgsta nuolatinės drėgmės, nes tada puną šaknis. Jų šaknys jautrios drėgmei, tad laistyti reikia labai atsargiai. Rekomenduojama, pirmus 1–2 metus po pasodinimo levandas laistyti, kad susiformuotų stipri šaknų sistema. Vėliau, jei metinis kritulių kiekis ≥450 mm, jos gali augti be papildomo vandens. Visgi, sausose vietovėse (kur lyja retai) daugelis augintojų daro taip, kelis kartus palaisto levandas prieš pat žydėjimą ir po jo, kad sumažintų stresą, kuris smarkiai mažina derlių. Ypač svarbu palaistyti ~1–2 mėn. prieš derliaus nuėmimą (levandos paprastai pjaunamos vasaros vidury) vandens trūkumas tuo metu sumažina žiedų kiekį ir aliejaus išeigą.

Levandų laistymui tinka lašelinės linijos ties kiekvienu keru po lašintuvą, kad nesušlaptų pati antžeminė dalis (perdrėgna aplinka gali pakenkti žiedų kokybei). Daugelis levandų augintojų laisto kartą per savaitę ~20 min. lašeline sistema intensyvaus augimo metu. Žinoma, tai apytikris patarimas, realiai normos priklauso nuo dirvožemio ir klimato. Svarbu leisti dirvai pradžiūti tarp laistymų, nes nuolat drėgnas dirvožemis levandoms kenkia (atsiranda grybelinės ligos). Taigi levandų atveju geriau mažiau nei per daug. Saikingas vandens deficitas netgi laikomas naudingu, viename tyrime nurodoma, kad levandos turi labai žemą jautrumo sausrai koeficientą (ky ~0,25), reiškiantį, kad jos nepraranda daug derliaus net esant kontroliuojamam vandens deficitui. Visgi visiškas išdžiūvimas taip pat negerai. Reziumė, laistykite levandas retkarčiais ilgesnėmis sausromis, bet venkite perlaistyti. Pirmais metais reguliariai, kad prigytų.

Vynuogynai: apie vynuogių (vynmedžių) laistymą jau kiek rašėme. Tai kontroversiška tema vyno pramonėje. Tradiciškai Europos vynuogynuose drėkinimas buvo draudžiamas ar ribojamas manoma, kad terroir geriausiai atsiskleidžia, kai vynmedžiai auga natūraliomis sąlygomis ir net patiria šiokį tokį vandens stresą. Vandens perteklius lemia labai didelį derlių, bet atskiedžia vyno skonį. Dėl to daugelis aukštos kokybės vyno regionų nenaudojo laistymo. Tačiau klimato kaita keičią situaciją, pietų Europoje vasaros dar karštesnės, sausrų daugiau, tad vis daugiau regionų liberalizuoja laistymą. Pvz., Ispanija gerokai padidino laistomų vynuogynų plotus per pastaruosius dešimtmečius, be laistymo kai kur tiesiog neišgyventų vynmedžiai. Prancūzija taip pat leidžia tam tikrom sąlygom drėkinti vynuogynus (ankstyvose stadijose, ne prieš pat derlių). Pagrindinė praktika, dalinis arba ribotas drėkinimas, duoti vandens vynmedžiams iki žydėjimo ir per uogų užmezgimą, o vėliau kai uogos noksta apriboti laistymą, kad sukeltum vidutinį stresą, kuris skatina koncentruotesnių uogų formavimąsi. Ši technika vadinama deficitiniu drėkinimu, jos tikslas balansuoti tarp augalo gyvybingumo ir uogų kokybės. Jei vynmedis visiškai be vandens sustoja fotosintezė, uogos nebeauga, bet jei gavo per daug priauga lapijos, uogos išbrinksta bet būna prastesnės kokybės. Taigi laistymas naudojamas tarsi instrumentas palaikantis lengva stresą, bet neleidžiama vynmedžiui „uždusti“ iš sausros. Kiekiai, vėlgi priklauso nuo klimato. Tipinis poreikis apie 650–890 mm per metus vynmedžiui, didžioji dalis per pavasarį-vasarą. Kai nėra kritulių, tada tenka drėkinti. Kai kur laisto minimaliai, pvz., Izraelyje su lašeliniu duoda tik ~20–50% normaliai reikalingo kiekio, kad palaikytų gyvybę, bet skatintų kokybę (controlled stress).

Pramoniniuose vynuogynuose (skirti valgyti, ne vynui) laistymas naudojamas labiau dėl kiekio, tikslo gauti dideles sultingas uogas. Tokie vynuogynai laistomi panašiai kaip sodai, lašeliniu būdu visą vasarą, kad tik neuždžiūtų. Jų kokybės reikalavimai kitokie (svarbu dydis, o ne cukrų koncentracija). Taip pat jaunus vynuogių sodinukus (pirmais ir antrais metais) praktiškai būtina laistyti, nes jų šaknys dar nepasiekia gilių drėgnų sluoksnių.

Tabakas: tabako augalai (Nicotiana tabacum) auginami lapams, kurie vėliau fermentuojami cigaretėms ar cigarams. Tabakas reikalauja šilumos ir pakankamai drėgmės vegetacijos metu, tačiau jis labai jautrus vandens pertekliui. Tabako šaknims būtinas geras aeravimas; per ilgas užmirkimas sukelia vadinamąjį „šlapių pėdų“ efektą, augalas gali net žūti per 2–3 dienas. Optimalus tabako vandens poreikis ~400–600 mm per augimo sezoną (apie 3–4 mėn.). Tai gana daug, tad be laistymo sausringose vietose neišsiverčiama. Pvz., JAV pietuose tabako pasėliai laistomi purkštuvais ar lašeliniu budu ( atlikta daug tyrimų apie lašelinio laistymo naudą, kad laistymas lašeliniu būdu mažina ligų plitimą, pvz., juodąjį šaknų puvinį, kuris plinta per lapus).

Tabako auginimo ciklas, daigyne pirmas 4–6 savaites daigeliai laistomi kasdien (3–5 litrai/m² per dieną), vėliau intensyvumas mažinamas, kad daigai grūdintųsi (išmoktu taupiau vartoti vandenį). Pasodinus lauke, pirmas porą savaičių vėl svarbi drėgmė, kad prigytų, laistoma dažnai mažais kiekiais, kol įsišaknys. Paskui kurį laiką saikingas režimas, kad šaknys skverbtųsi gilyn (moderatus deficitas skatina šaknų augimą). Vėliau, per intensyvų lapų augimą (~nuo 50 d. po pasodinimo iki 70 d.) vandens poreikis didžiausias laistoma gausiai, kad lapai išaugtų dideli. Vėlyvu sezonu, brandinant lapus, vėl pageidautinas negausus laistymas tai padeda lapams subręsti, pagerina degumo savybes, nes sulaikomas pernelyg jaunų naujų lapų augimas. Apskritai tabakui netgi praktikuojama nepilnai tenkinti vandens poreikį, sakoma, kad geriau palaistyti daugiau ploto iš dalies, nei pilnai mažą plotą, nes lengvas deficitas šiek tiek padidina lapų kokybę. Svarbu laistyti taip, kad tarp laistymų dirva pradžiūtų, per dažnas laistymas kenkia, daro lapus plonesnius, prastesnės kokybės (tobulas cigarų lapas formuojasi kai bręsta esant sausesniam periodui). Ir vėl, balansas ir vandens trūkumas viduryje sezono sumažina lapų dydį, perteklius, prastesnė kokybė. Todėl tabako laistymas dažnai planuojamas pagal dirvos drėgmės stebėjimą, išmatuojama drėgmė, kai nukrenta iki tam tikros ribos ir vėl laistoma, bet stengiamasi nepermirkyti.

Kiti plantaciniai augalai, čia paminėtinos tokios kultūros kaip medvilnė (Europoje mažai auginama, bet Pietų Europos dalyje yra, reikalauja daug drėgmės, Egipte, Ispanijoje drėkinama intensyviai), cukranendrės (Europoje beveik neauginama, tik Madeiroje). Cukranendrėms reikia ypač daug vandens be drėkinimo jos neužauga saldžios, tad jos drėkinamos kanalais ar purkštuvais tropikuose.

Taip pat pluoštiniai ir energetiniai augalai, pvz., linai, kanapės, gluosnių plantacijos biokurui. Linai nemėgsta sausros, pluoštui auginami linai Lietuvoje anksčiau nebuvo laistomi, bet perprastas derlius tik per sausras. Kanapės (pluoštinės) gana atsparios, bet drėgmė didina biomasę. Energetiniai gluosniai sodinami drėgnose vietose dažnai, tad laistymo jiems nereikia, atvirkščiai, jie skirti „išgerti“ vandens perteklių (pvz., valymo įrenginių filtracinėse talpyklose).

Apibendrinant, pramoninių plantacijų laistymas orientuojasi į konkretaus augalo biologiją, kai kurie (levandos, vynuogės) – geriau su mažiau vandens (dėl kokybės ar prisitaikymo), kiti (tabakas, medvilnė) reiklūs drėgmei, bet jautrūs perlaistymui, tad reikia valdyti vandens kiekius. Ekonomiškai tokiose plantacijose drėkinimas turi didelį poveikį, pvz., tabako nepaliejus laiku, lapų derlius ir kokybė krenta, paveikdami gamybą, levandų pramonėje laistant galima padidinti eterinio aliejaus išeigą, bet ir sąnaudos vandeniui auga.

Laistymo dažnumas ir normos, kaip dažnai ir kiek laistyti?

Vienas dažniausių klausimų, kada ir kaip dažnai laistyti augalus? Deja, universalaus atsakymo nėra, tai priklauso nuo augalo rūšies, dirvožemio tipo, klimato ir sezono. Vis dėlto yra bendri principai, padedantys sudaryti tinkamą laistymo planą kiekvienu atveju.

Faktoriai, lemiantys laistymo dažnumą:

Augalų tipas ir šaknų sistema: Augalai su negilia šaknų sistema (salotos, braškės, daugelis gėlių) greičiau pajunta sausą dirvos paviršių, jiems reikia dažnesnio laistymo. Gilias šaknis turintys (medžiai, krūmai, vynmedžiai) gali ilgiau imti drėgmę iš gilesnių sluoksnių jie laistomi rečiau, bet didesniu kiekiu. Pvz., veją (šaknys ~10–15 cm) laistome ~kartą per savaitę giliai, o vazoninę petuniją (šaknys ~5 cm vazone) – galbūt kasdien po truputį.
Dirvožemio tipas: Smėlingas, lengvas dirvožemis praleidžia vandenį greitai ir mažai jį laiko, laistant vanduo greit nusidrenuoja gilyn ar išgaruoja, todėl laistyti reikia dažniau, bet porcijomis, kad ne pergreitai prasiskverbtu. Molingas, sunkus dirvožemis sulaiko vandenį ilgiau, tačiau jį sunkiau sudrėkinti, tokią dirvą geriau laistyti rečiau, bet gausiai, kad vanduo įsiskverbtų, ir leisti paskui apdžiūti, kad šaknys gautų oro. Kaip nurodo specialistai, visų dirvožemių savaitei reikalinga vandens norma panaši į ~25 l/m², tačiau skiriasi, kaip tą normą padalyti: molio dirvoje retai (1 kartą/ sav.), bet daugiau vienu kartu, smėlyje padalinti per 2–3 kartus mažesnėmis dalimis.
Klimatas ir oras: Karštu oru augalai transpiruoja daugiau, taigi karštomis dienomis drėgmės poreikis didesnis. Vėjuotu oru drėgmė išpučiama greičiau, tad laistoma dažniau. Drėgnos oro sąlygos (rūkas, didelė oro drėgmė) mažina garavimą, galima laistyt rečiau. Lietuvoje sausringu laikotarpiu vasarą (kai >25°C ir mažai drėgmės) gali reikėti laistyti dvigubai dažniau nei įprastai. Yra net rekomendacijos koreguoti laistymo grafiką pagal temperatūrą: pvz., viename šaltinyje siūloma, kad pakilus vidutinei paros temperatūrai virš 30°C, laistymo kiekį didinti ~1,5 karto, nukritus žemiau 15°C – mažinti perpus. Tai racionalu, vėsiomis dienomis per didelis laistymas veltui eikvoja vandenį ir gali perdrėkinti dirvą.
Augalų augimo stadija, intensyviai augantys, žydintys ar derantys augalai paprastai reikalauja daugiau vandens (daug procesų vyksta, transpiracija aukšta). Pavyzdžiui, vaismedžiams kritinis laikas žydėjimas ir vaisių brendimas, tad jei tuo metu sausą, laistykite daugiau ir daržoves gumbų ar vaisių formavimosi laikotarpiu taip pat tinka ir bulvėms ir pomidorams. Atvirkščiai, ramybės periodu (pvz., daugiametėms gėlėms po žydėjimo ar medžiams rudenį vandens poreikis mažesnis. Taip pat daigai brandūs augalai, daigeliai vandens reikalauja dažnai, o subrendę gali ištverti ilgiau.
Laistymo metodas: Jei naudojate lašelinį laistymą, dažnai jis suprogramuotas veikti dažniau, bet trumpesniais kiekiais tada nuolat palaikoma drėgna zona. Purkštuvais ar rankiniu budu linkstama prie retesnio, bet gausesnio laistymo. Svarbu nepainioti metodų režimų, pavyzdžiui, lašelinę sistemą reikėtų jungti dažniau (net kasdien ar kas antrą dieną trumpam), nes ji drėkina labai lokaliai, o laistant kibiru🙂 logiškiau daryti retai, bet iškart duoti daug.

Gilus ar seklus laistymas. Paprastai skatinama laistyti giliau ir rečiau nei mažai ir dažnai. Gilus laistymas skatina gilias šaknis, augalai tampa atsparesni sausroms. Seklūs dažni palaistymai gali daryti augalus lepiais. Pavyzdys su veja, geriau kartą per savaitę ~25 mm, nei kasdien po 3–4 mm, nes pastaruoju atveju veja su sekliomis šaknelėmis iškarto išdžius kaitroje. Yra net posakis, „laistyk retai, bet giliai“. Tačiau tai ne absoliuti taisyklė, jauniems sodinukams vis tiek reikia dažniau, nes jie neturi gilių šaknų.

Kada laistyti dienos metu? Idealiausias metas ankstyvas rytas (apie 5–9 val.). Tada nakties vėsa palaiko vandenį, mažiau garuoja, o augalai pasitinka dieną apsirūpinę drėgme. Jei ryte nespėjote, antras bandymas vėlyvas vakaras, saulei nusileidus, bet tuomet turėkite omeny grybelinių ligų riziką. Vidurdienį (11–16 val.) laistykite tik jei būtina gelbėti vystančius augalus kitaip didžioji dalis vandens dings garuodama. Be to, karštuose saulėtuose oruose vanduo, patekęs ant lapų, gali sukelti rusvas dėmes (nors tai labiau aktualu intensyvioje saulėje).

Laistymo valdymas pagal grafiką. Daugelis sodininkų nusistato skirtingai, pvz., laistyti daržą kas antrą dieną, veją pirmadieniais ir penktadieniais, gėles kasdien. Grafikas padeda užtikrinti reguliarumą, bet visada reiktų jį pakoreguoti atsižvelgiant į realias sąlygas, jei savaitę lijo padarykite pertrauką, jei staiga užėjo karščio banga papildomas laistymas ne pro šalį. Automatines laistymo sistemas verta sujungti su lietaus ar dregmės davikliais, kurie išjungia laistymą, jei dirva pakankamai drėgna ar neseniai lijo. Taip išvengsite laistymo per lietų ir taupysite vandenį.

Laistymo normų pavyzdžiai skirtingiems augalams:

Vejai: 25 mm per savaitę (pvz., 2× per savaitę po ~12–15 mm).
Daržovėms: 15–25 mm vienu kartu, kas 3–7 dienas, priklausomai nuo oro (karšta – kas 3 d., vėsu – kas 7 d.).
Pomidorams (lauke): apie 20–30 L per augalą per savaitę, padalinta į 2–3 laistymus; šiltnamyje kasdien ~2–4 L per augalą lašeliniu būdu (nes ten intensyviau transpiruoja).
Agurkams: nuolat drėgna dirva, laistymas kasdien ar kas antrą dieną mažomis normomis (jie netoleruoja sauso dirvožemio).
Obelims suaugusioms: ~40–50 L per medį kartą per 1–2 savaites per sausras. Jauniems medeliams 20 L 2 kartus per savaitę.
Braškėms: žydėjimo ir derėjimo metu ~20 mm kas savaitę (jei nelyja, laistyti 1–2 kartus per savaitę).
Šilauogėms: ~10 L krūmui 2 kartus per savaitę (jos geriau dažniau mažiau, nes durpės turi būti drėgnos, bet ne šlapios).
Levandoms: pirmus metus kas savaitę ~10 L kereliui, vėliau tik esant sausrai kas kelias savaites palaistyti.
Vynuogėms: jei laistoma, tai ~30–50 L vienam krūmui kas 2 savaites vegetacijos pradžioje, nokstant uogoms – minimaliai arba visai nelaistyti (vyno vynuogėms). Stalo vynuogėms kas savaitę ~20 L krūmui, kad uogos stambios būtų.
Kambarinėms gėlėms: laistymo dažnis pagal rūšį sukulentus kartą per 2 savaites, o pvz., paparčius 2 kartus per savaitę. Svarbiau patikrinti substratą pavyzdžiui, kišk pirštą į žemę testas: jei 2–3 cm gylyje sausa, laikas laistyti. Daugumai kambarinių geriau laistyti ryte, kad per dieną vandens perteklius nugaruotų.

Vandens paskirstymo tolygumas: Laistydami stenkitės drėkinti tolygiai visą šaknų plotą. Pvz., su žarna ne tik prie pat kamieno, bet aplink visą lają medžio. Su purkštuvu patikrinkite, ar nėra „sausų plotų“. Galite pasidėti indelių aplink ir pamatuoti, kiek juose pribėga per laistymą – turi būti panašiai visur. Net laistant laistytuvu lysvėje, vaikščiokite zigzagais, kad vanduo pasiskirstytų vienodžiau, neužpilkite vieno galo, palikdami kitą sausą.

Laistymo sistemos įrengimas ir valdymas

Tinkamai įrengta laistymo sistema gali gerokai palengvinti gyvenimą augalai gaus reikiamą drėgmę laiku, o jums nereikės kasdien mojuoti laistytuvu. Automatinis laistymas tampa standartu daugelyje naujai įrengiamų namų sklypuose, sodų, parkų ar šiltnamių. Šiame skyriuje aptarsime, kaip planuoti ir įsirengti laistymo sistemas, kokie yra pagrindiniai komponentai ir kaip jas automatizuoti.

Laistymo sistemos planavimas. Prieš diegdami bet kokią sistemą, įvertinkite vandens šaltinį ir slėgį. Ar naudosite miesto vandentiekį, šulinį, ar surinktą lietaus vandenį? Vandentiekio privalumas stabilus slėgis, švarus vanduo; tačiau vanduo kainuoja, be to, gali būti pridedamas chloras (augalams nepavojingas nedideliais kiekiais). Šulinys pigesnis vanduo, bet gali būti geležingas (užkemša lašintuvus geležies nuosėdos, reikės filtrų). Lietaus vanduo, puiki ekologinė įdėja, bet reikia turėti talpas ir siurblį jam pumpuoti. Išsirinkę šaltinį, patikrinkite vandens šaltinio debitą, kiek litrų per minutę galite gauti. Tai lems, kiek purkštuvų vienu metu galėsite paleisti ar kokio ilgio lašelinę juostą galite prijungti.

Toliau, sudarykite sklypo planą su zonomis, atskirkite, kur bus veja, kur daržas, kur gėlynas. Skirtingoms zonoms gali reikėti skirtingo laistymo režimo. Pvz., veją laistysite purkštukais naktį, o darže bus lašelinis laistymas, jungiamas anksti ryte. Pagal tai suprojektuokite vamzdynų tinklą, pagrindinis vamzdis nuo vandens šaltinio, tada atšakos į kiekvieną zoną su vožtuvais. Vožtuvai skiria zonas, kad jos galėtų laistytis paeiliui (taip išvengsit slėgio kritimo laistant viską iškart). Buitinėms sistemoms paprastai naudojami 24 V elektriniai vožtuvai, valdomi valdiklio, arba net paprasti mechaniniai (rankiniai) kraneliai, jei nereikia automatikos.

Pagrindiniai laistymo sistemos komponentai

Vamzdynai

Vamzdynai – polietileniniai arba PVC vamzdžiai, tiesiami po žeme (30–40 cm gylyje, kad nepažeistų kasdami ir nepasiektų šalčiai) arba ant žemės (lašeliniai). Pagrindiniam magistraliniam tinklui dažnai naudojamas PE vamzdis (skersmuo 25–32 mm mažesniems sklypams). Iš jo atšakos mažesnio skersmens į purkštukus ar lašelines.

Purkštuvai

Purkštuvai jei planuojate purkštukinę sistemą. Yra keli tipai, statiniai purkštuvai (sprays) iššoka ir purškia vėduokle fiksuotą sektorių, gerai mažiems plotams, rotoriniai besisukantys, toliau purškia (tinka vejoms nuo 8 m iki 30 m spindulio); mikropurkštukai mažyčiai plastikiniai, kabinami šiltnamiuose ar tarp krūmų, purškiantys smulkiai. Parenkant purkštuvus, svarbu suderinti jų debitą su šaltinio galimybėmis ir išdėstymą, kad dengtų visą plotą tolygiai. Pagrindinė taisyklė, purkštuvai turi persidengti vieno purkštuvo purškimo spindulys turi siekti kito purkštuvo vietą, tada išvengiama sausų tarpų.

Lašelinės linijos

Lašelinės linijos – jei bus laistomos lysvės, gyvatvorės, medžių eilės. Galima naudoti lašelines juostas (plonesnės, pigesnės, tinka daržams vienam sezonui, laša kas 10–20 cm, debitas ~1–2 L/val per skylutę) arba lašelines kapiliarines vamzdeles (storesnės, su integruotais emitteriais kas 30–45 cm, tarnauja ilgai). Pastarosios dar vadinamos kapiliarais. Gyvatvorei geriau integruoto tipo vamzdis su lašintuvais kas 30 cm. ties kiekvienu krūmeliu bus skylutė, laistant lėtai mirkys šaknis. Darže labiau tinka juosta prie kiekvienos eilės daržovių. Šiltnamyje kapiliarinės atšakos su spageti vamzdeliais ties kiekvienu augalu.

Filtrai ir slėgio reguliatoriai

Filtrai ir slėgio reguliatoriai lašelinių sistemų draugai. Kad lašintuvai neužsikimštų, privalomas filtras magistraliniame vamzdyje (pvz., diskinis arba tinklelinis, gaudantis smulkias daleles). Slėgio reguliatorius jei jūsų sistemos slėgis per aukštas (vandentiekis dažnai duoda 3–5 bar, o lašelinėms reikia ~1–2 bar), tai įdedamas reduktorius, kad neišsprogdintų lašeliniu tarpeklių.

Siurblys

Siurblys jei nėra pakankamo natūralaus slėgio. Pvz., naudojant lietaus vandens talpą arba tvenkinį, reikia siurblio. Nedideliam sodui pakanka hidroforinio tipo siurblio su ~3–4 bar generavimu. Didelėse sistemose galingi siurbliai. Siurbliui valdyti praverčia slėgio relė ir hidroforas (slėgio indas), kad jis neįsijunginėtų per dažnai.

Valdiklis - laistymo kompiuteris

Valdiklis — laistymo kompiuteris automatinės sistemos smegenys. Jis programuojamas nustatyti, kuriuo metu ir kiek laiko laistyti kiekvieną zoną. Buitiniuose soduose dažnai naudojami 4–8 zonų valdikliai, montuojami patalpoje arba lauke (atsparūs orui). Jie pajungti prie vožtuvų, valdiklis atidaro atitinkamo magnetinio vožtuvo elektros grandinę, vožtuvas atsidaro zona laistosi nustatytą minučių skaičių. Galite nustatyti, pvz., 1 zona (veja) – kas antrą dieną 5:00 val. 30 min; 2 zona (daržas) – kasdien 6:00 val. 10 min ir pan. Modernesni valdikliai jungiami prie WiFi tinklo, galima valdyti telefonu, gauna orų prognozes ir koreguoja laistymą automatiškai.

Jutikliai - davikliai

Jutikliai — davikliai – papildomi komponentai, kaip lietaus jutiklis (kai prilija nustatytas kiekis, jis blokuoja laistymą ateinančioms dienoms), dirvos drėgmės jutiklis (įkastas zonoje, gali pranešti valdikliui „dar drėgna, nelaistyk“), temperatūros jutiklis (gali stabdyti laistymą jei šalta, kad nepadarytų plikledžio). Nebūtini, bet labai naudingi efektyviam vandens naudojimui.

Automatizavimo privalumai. Automatinė sistema garantuoja, kad laistymas vyks laiku, net jei jūs išvykę ar pamiršote. Augalai gauna rutinos režimą, tai jiems patinka, mažiau streso. Jūs sutaupote laiko pvz., vietoje valandos su žarna galite tą laiką skirti kitam darbui, o laisto sistema. Taip pat dažnai sutaupomas vanduo, tiksliai dozuojant, neišpilsite pertekliaus. Pvz., nustačius valdiklį ir turint lietaus jutiklį, per lietų sistema neįsijungs, kai rankiniu būdu žmogus neretai be reikalo palaisto. Modernios smart sistemos net pačios adaptuoja grafiką pvz., jei porą savaičių vėsu ir lietinga, jos sumažins dažnumą.

Kaip teigia patirtis, investicija į automatiką atsiperka ne tik komfortu, bet ir geresne augalų būkle. Šiais laikais tikriausiai geriausias laistytojas – gerai suprogramuotas valdiklis su davikliais 🙂.

Įrengimo eiga

Nutiesti pagrindinius vamzdžius pagal planą;
Sumontuoti vožtuvus (dažniausiai vožtuvų mazgas vienoje vietoje dėžėje, iš kur atšakos eina);
Atvesti laidus nuo valdiklio iki vožtuvų (jei elektriniai)
Prijungti purkštuvus/laistymo linijas prie atšakų
Sumontuoti filtrus, slėgio reguliatorius prie lašelinės magistralės
testuoti sistemą, paleisti, sureguliuoti purkštukų kryptį
užkasti tranšėjas su vamzdžiais, sumontuoti daviklius
suprogramuoti valdiklį pagal pageidaujamą grafiką.

Priežiūra: laistymo sistemą reikia prižiūrėti – bent kartą per sezoną pravalyt filtrus (dažniau jei vanduo nešvarus). Stebėti purkštukus ar neužsikimšo? (smulkūs purkštukai gali kalkėti tada pakeist purkštuko galvutę ar praplaut). Lašelines jei pastebit, kad koks segmentas nebedrėksta, gal skylutė užsikimšo yra priemonių (rūgštinių ploviklių) praplauti sistemą, arba tenka tą atkarpą keisti. Rudenį, prieš šalčius, sistemą būtina išleisti vandenį. Geriausia išpūsti kompresoriumi (ypač purkštuvų sistemas, nes juose lieka vandens). Lašelinius vamzdelius taip pat atjunkite, pakelkite, kad ištekėtų. Taip apsaugosit nuo užšalimo ir trūkinėjimo.

Pasidaryk pats ar samdyti? Nedidelę sistemą (pvz., tik daržui lašelinis laistymas) dažnas įsirengia pats tai nesudėtinga. Pilną vejos ir viso sodo purkštuvų tinklą su valdikliu įrengti reikia šiek tiek techninių žinių (hidraulikos paskaičiavimų, elektros instaliacijos). Galima samdyti specialistus jie suprojektuos ir sumontuos. Žinoma, tai kainuos daugiau. Visgi investicija dažnai verta dėmesio, pirmą, kad neteisingai įrengus galite turėti problemų (pvz., per mažas slėgis purkštuvai nepasieks, netolygus padengimas vejos lopai sausi bus), kita patirties turintys montuotojai padarys greičiau ir patikimiau. Bet jeigu turite noro, internete daug informacijos (net skaičiuoklių, programų) laistymo projektavimui. Galite patys sudėlioti ir sujungti sistemą iš modulių šiais laikais parduotuvėse gausu visų reikiamų dalių.

Rankinio valdymo automatizavimas: Jei pilnos sistemos įrengti negalite, yra tarpinių sprendimų. Pavyzdžiui, vandens čiaupo laistymo laikmatis tai prietaisas, užsukamas ant vandens čiaupo lauke, į kurį jungiama sodo žarna. Laikmatis (mechaninis arba su baterijomis) atsidaro nustatytu laiku ir praleidžia vandenį. Prie žarnos galite prijungti purkštuvą ar laistymo porėtą žarną, ir jau turit paprastą automatinį laistymą, nors ir ne tokią pažangią kaip viso sklypo sistemą, bet bent jau be jūsų dalyvavimo. Yra net dvigubi šakotuvai ant čiaupo su vienu laikmačiu dviem zonoms. Tai pigesnis variantas, nors ne toks tikslus ir ilgaamžis kaip tikras valdiklis su vožtuvais.

Automatizavimas dideliame ūkyje: Žemės ūkyje automatizuojami net milžiniški drėkinimo kompleksai pvz., centrinio sukamumo purkštuvai laukuose valdomi nuotoliniu būdu, laistymo grafikus sudaro programos pagal meteorologinius duomenis. Laistymo sistemos integruojamos su tręšimo sistemomis (fertirigacija) ūkininkui tereikia suvesti, kiek mm drėgmės nori duoti, ir kompiuteris sumaišo reikiamą kiekį trąšų, paleidžia vandenį nurodytu laiku. Tai, kas sode mums prabanga, pramonėje jau būtinybė siekiant optimizuoti kaštus ir derlių.

Technologijos ir inovacijos laistymo srityje

Kaip ir daugelis sričių, laistymo technologijos pastaruoju metu smarkiai pažengė. Tikslas padaryti drėkinimą kuo efektyvesnį, taupyti vandenį, sumažinti darbo sąnaudas ir prisitaikyti prie kintančių klimato sąlygų. Apžvelkime keletą svarbiausių inovacijų ir modernių sprendimų, kurie keičia laistymo praktiką.

Išmaniosios laistymo sistemos (Smart irrigation): Tai valdikliai, jutikliai ir programinė įranga, leidžiantys automatizuoti laistymą pagal realų poreikį. Išmanus valdiklis gali prisijungti prie orų prognozių internetu ir koreguoti grafiką pvz., numatomas lietus, tai laistymas atšaukiamas ar sumažinamas. Arba ilga karščio banga, sistema didina dažnumą. Tokie valdikliai naudoja algoritmus, atsižvelgiančius į evapotranspiraciją (ET) – rodiklį, kiek vandens netenka dirvožemis su augalais per parą. Yra net vietinės meteorologinės stotelės, integruotos su laistymo valdikliu, jos matuoja saulės radiaciją, temperatūrą, vėją, drėgmę, apskaičiuoja ET ir pateikia valdikliui, kiek vandens paleisti. Pavyzdžiui, jei per dieną prarasta 5 mm, valdiklis paleis tiek laistymo, kad papildytų tuos 5 mm (galbūt padalins į dvi sesijas po 2,5 mm). Tai itin efektyvu dideliuose plotuose užtikrinama, kad duodama tik tiek, kiek reikia.

Išmanios sistemos taip pat jungia dirvos drėgmės sensorius, jie realiu laiku matuoja drėgmę skirtinguose gyliuose. Pavyzdžiui, gavus signalą, kad 30 cm gylyje drėgmė nukrito žemiau nustatytos ribos, valdiklis įjungia laistymą, kol vėl sensorius užfiksuoja normą. Tyrimai rodo, kad ūkininkai be sensorių linkę laistyti per vėlai (kai augalas jau patyrė stresą) arba per daug, o sensoriai padėda suvaldyti tvarkaraštį. Šiuolaikiniai bevieliai sensoriai siunčia duomenis į ūkininko telefoną galima matyti drėgmės grafiką, dirvožemio temperatūrą ir atitinkamai spręsti, kada laistyti.

Nuotolinis valdymas ir IoT. Dabar daugelį valdiklių galima valdyti per išmaniąsias programėles. Tai IoT (PO) sprendimai laistymo sistema tampa protingo namo dalimi. Pvz., atostogaujant galite patikrinti telefono programėlėje, ar laistymas įvyko, pakoreguoti laikus. Jei turite keletą lokacijų (pvz., kelis šiltnamius) visus galite stebėti iš vieno prietaiso. Kai kurie valdikliai su jutikliais net siunčia įspėjimus dėl gedimo zona 3 gavo mažiau vandens nei tikėtasi, patikrinkite nutekėjimą, ar pan. Tai padeda laiku aptikti problemas (pvz., trūkęs vamzdis, stringantis vožtuvas). IoT taip pat leidžia integruoti balso asistentus teoriškai, galite pasakyti „Alexa, palaistyk sodą 10 minučių“ ir, jei sistema prijungta prie namų tinklo, ji vykdys (žinoma, tai labiau futuristinis patogumas nei būtinybė).

Automatinis sektorių valdymas dideliuose ūkiuose: Dideliuose žemės plotuose diegiami centralizuoti valdikliai, valdantys šimtus vožtuvų. Anksčiau ūkininkui tekdavo fiziškai eiti ir atidaryti sklendes drėkinimo kanaluose, o dabar spusteli kompiuteryje atidaroma reikiama užtvanka, pradedamas vandens padavimas. Taip valdoma net didžiulės drėkinimo sistemos, pavyzdžiui, Ispanijoje drėkinimo bendrijos naudoja SCADA sistemas, valdančias vandens paskirstymą iš rezervuarų į laukus.

Dirbtinio intelekto (AI) pritaikymas: Kai kur pradedamas naudoti AI laistymo optimizavimui. Remiantis gausiais duomenimis (orai, dirvos sensoriai, augalų augimo modeliai), AI algoritmas gali nuspėti, kiek ir kada laistyti, kad pasiektų tam tikrą tikslą (pvz., minimaliai vandens, bet ne mažesnis derlius). AI gali padėti aptikti net vandens streso požymius vizualiai, integruojant su dronų ar palydovų nuotraukomis. Pavyzdžiui, ant lauko skraidantis dronas su NDVI jutikliu aptinka, kad tam tikra lauko dalis pradeda rodyti sausros stresą (lapų indeksas mažėja) ir perduoda valdikliui tas padidina tam laukelio segmentui vandens normą. Tai tikri precizinės žemdirbystės scenarijai.

Laistymo dronai. Dar viena inovacija, dronai su vandens talpomis, purškiantys sunkiai pasiekiamas vietas (pvz., medžių viršūnes, auginamus ant stačių šlaitų). Nors didelių plotų su dronu nepalaistysi (per mažas talpos tūris), bet specializuotose situacijose tai sprendimas. Pavyzdžiui, urbanistiniuose soduose ant aukštų pastatų stogų dronas atskrenda su vandeniu ir palaisto vazonus ten, kur nėra vandentiekio.

Naujoviški drėkinimo metodai: Technologijos atnešė ir naujų metodų. Pvz., požeminiai lašintuvai su drėgmės jutikliu, lašintuvai įkasti ties šaknų zona su integruotu jutikliu, jie patys paleidžia lašėjimą kai dirva sausa ir išsijungia kai sudrėksta. Tai decentralizuotas sprendimas, kiekvienas augalas „pats“ pasiima, kiek reikia. Yra produktų su keramine porėta kapsule kai sausa, per ją ima skverbtis vanduo iš prijungto vamzdžio; kai drėgna, spaudimas susibalansuoja ir nebeina. Taip be jokios elektronikos, grynai fizikos principu, veikiantis savireguliacinis lašintuvas.

Kita kryptis hidrogeliai ir dirvožemio drėgmės sulaikymas. Nors tai ne visai technologinė elektronika, bet inovatyvios medžiagos. Įterpus vandens sulaikančius polimerus (hidrogelius) prie augalų šaknų, jie per lietų sugeria vandens perteklių ir išbrinksta, o per sausras po truputį atiduoda vandenį šaknims. Tai sumažina laistymo poreikį. Tokius hidrogelinius priedus naudoja medelių sodinimui (kad rečiau laistyti jaunus sodinukus), gėlininkystėje.

Vandens perdirbimas: Didelė inovacija kai uždaros vandens apytakos sistemos šiltnamiuose. Pvz., olandų šiltnamiai dabar renka visą drenažo vandenį, jį dezinfekuoja UV spinduliais ir vėl panaudoja laistymui. Tai leidžia sutaupyti iki 30% vandens. Kai kurios sistemos net lietaus vandenį surenka nuo šiltnamio stogo ir sumaišo su drenažo vandeniu praktiškai viskas iš aplinkos, viskas cirkuliuoja. Žinoma, reikia preciziškai valdyti druskų balansą (trąšų koncentracijas).

Bevandenės technologijos? Čia turima omenyje hidroponika, aeroponika. Tai tiesiog kita drėkinimo forma, hidroponikoje augalų šaknys nuolat vandenyje (arba periodiškai užliejamos), o aeroponikoje šaknys kabos ore, o purkštukai jas kas kelias minutes apipurškia rūku. Pastarasis metodas ypač taupo vandenį augalai pasiima beveik viską, niekas nesusigeria į dirvą (nes jos nėra). Aeroponikos šiltnamiuose taupomas vanduo gali siekti iki 90% palyginti su tradiciniu laistymu. Tai turbūt pati inovatyviausia drėkinimo kryptis visiškai kontroliuojama aplinka (dažnai su LED apšvietimu). Tam nebūtinos lauko sąlygos, vystosi vertikalios fermos miestuose, kur laistymas vyksta uždarose sistemose, valdomose kompiuteriais.

Nauji purkštuvų dizainai: net ir mechaniniame lygyje vyksta patobulinimai. Atsiranda purkštuvų, kurie formuoja stambesnius lašus ar pulsuoja, kad sumažintų garavimą (smulkūs lašai labiau išgaruoja, stambūs greičiau nukrenta ant žemės). Kiti sukurti veikti esant vėjui turi vėjo jutiklį ir koreguoja purškimo kampą, kad lašus nuneštų ten, kur reikia. Drip emitentų srityje, prasivalantys lašintuvai (self-flushing) su membrana, kurie periodiškai prasiplauna patys, kad neužsikimštų.

Geografinės informacinės sistemos (GIS). Jos padeda planuoti drėkinimą regioniniu mastu. Pvz., su palydovų duomenimis sudaromi drėgmės žemėlapiai, kur matosi, kurios lauko dalys drėgnesnės, kurios sausos (tai gali lemti dirvožemio heterogeniškumas). Ūkininkai, turintys kintamos normos drėkinimo sistemas, gali drėkinti nevienodai skirtingas lauko dalis pagal poreikį. Pvz., center pivot sistemoje kiekvienas purkštukas valdomas atskirai, tad išorinis segmentas lauko, kuris smėlingesnis, gali gauti 20% daugiau vandens nei vidinis, kuris molingesnis. Visa tai valdo programinė įranga, pasikliaudama GIS duomenimis.

Saulės energija drėkinimui, atokiuose regionuose (Afrikoje, Azijoje) populiarėja saulės moduliai, varantys drėkinimo siurblius. Saulė šviečia siurblys pumpuoja, laisto laukus, prisipildo rezervuarai. Tai keičia dyzelinių pompų poreikį, pigina eksploataciją. Saulės drėkinimo rinkiniai smulkiems ūkininkams, su integruotais lašelinių vamzdžių tinklais, saulės siurbliuku ir baku.

Alternatyvūs vandens šaltiniai. Inovacijos apima ir vandens gavimą drėkinimui. Pvz., oro drėgmės rinktuvai prietaisai, kondensuojantys vandenį iš oro (rūko gaudyklės, rasos rinktuvai). Tokie diegiami atogrąžų kalnuose ryte per rūką surenka ant tinklų vandenį, nubėga į rezervuarą, vėliau juo laistoma. Tai specifiniai sprendimai, kurie rodo kūrybiškumą ieškant vandens.

Visos šios inovacijos tarnauja vienam tikslui, efektyvesnis laistymas. Tai reiškia reikiamu metu, reikiamoje vietoje, reikiamas kiekis. Niekas nenori nei iššvaistyti vandens, nei palikti sausų augalų. Technologijos padeda spręsti šį optimizavimo uždavinį. Ateityje, tikėtina, laistymo valdymas taps dar labiau integruotas su dirbtiniu intelektu, gal net su augalų biologiniais signalais (yra tyrimų, kad pagal elektros signalus augaluose galima nustatyti, kada jiems trūksta vandens!). Tai skamba kaip mokslinė fantastika, bet dar prieš 20 metų niekas neįsivaizdavo, kad sodą galėsime laistyti su išmaniu telefonu iš kito pasaulio krašto, o dabar tai realybė. Tad laistymo srityje inovacijos neabejotinai tęsis, skatinamos tiek poreikio taupyti vandenį (klimato krizė), tiek poreikio didinti derlių aprūpinant augalus optimaliai.

Dažniausios klaidos laistant ir kaip jų išvengti

Laistymas atrodo paprastas darbas, bet praktikoje žmonės neretai daro klaidų, kurios kenkia augalams ar švaisto vandenį. Aptarkime populiariausias klaidas laistant ir patarimus, kaip jų išvengti, kad jūsų augalų laistymas būtų kuo sėkmingesnis.

1. Laistymas netinkamu paros metu: Labai dažna klaida laistyti vidury dienos, esant kaitriai saulei. Tuo metu vanduo intensyviai garuoja, didelė dalis jo nespėja įsigerti taigi laistote „orą“. Be to, ant lapų patekę lašai gali sukelti nudegimus (veikia kaip lęšiai fokusuojantys saulę). Sprendimas, laistykite anksti rytą arba vėlyvą popietę/ankstyvą vakarą. Ryte geriau, nes vanduo mažiau garuoja ir augalai pasiruošę dienos šilumai su pakankama drėgme. Venkite naktinio laistymo vejų ir lapuotų augalų, drėgni lapai per naktį = ligų rizika.

2. Per šaltas vanduo. Tiesiai iš gręžinio ar šulinio pumpuojamas vanduo būna labai šaltas (dažnai ~8–12°C), tuo tarpu įkaitusi dirva gali būti 20–25°C. Užpylus ledinio vandens, šaknims šokas. Ypač jautrūs šilto klimato augalai (pomidorai, agurkai), jie gali sustabdyti augimą ar net nuvysti. Sprendimas, jei įmanoma, naudokite pašildytą vandenį. Pavyzdžiui, turėkite statinę, kurioje vanduo iš šulinio palaikomas, kol sušils iki aplinkos temperatūros. Arba laistykite laistytuvu (vanduo spėja pašilti jame). Jei naudojate automatinę sistemą su šuliniu gal turėkite didesnę talpą, į kurią vanduo prisipildo, pašyla, ir iš jos laistykite.

3. Trumpas laistymo laikas / paviršutiniškai. Tai labai dažna klaida vejose ir daržuose žmogus pamato, kad viršus šlapias, ir nustoja laistyti. Tačiau kaip minėjome, jei nepasiektos gilios šaknys, naudos mažai. Pavyzdžiui, 5 min. palaistėte veją sušlapo tik 1–2 cm viršaus, o 10 cm gylyje vis dar sausa, tarsi nė nebūtų laistyta. Augalai tokiu atveju net negali pasiekti to vandens jis išgaruoja, ir žolei jokio palengvėjimo. Sprendimas, laistykite pakankamai ilgai, kad vanduo įsigertų į visą šaknų zoną. Kaip sužinoti? Paimkite kastuvą ar sraigtinį grąžtą, po laistymo pakaskite, pažiūrėkite, iki kokio gylio drėgna. Jei drėgna tik 5 cm, vadinasi, laistėte per trumpai. Kitą kartą dvigubinkite laiką. Taip išlavinsite jausmą, kiek laiko reikia norimam gyliui sudrėkinti. Purkštuvų sistemoms net matavimai rodo – 10 min duoda ~2–3 mm kritulių, o reikia 25 mm – taigi reiktų ~1,5–2 val. laistyti per savaitę su pertraukom (jei dalinti į 3 kartus, tai ~30 min kievieną kartą).

4. Perlaistymas. Persistengiama su laistymu. Dirva nuolat permirkusi be oro tarpuose, šaknys pradeda dusti. Augalai atrodo vystantys, lyg trūktų vandens, bet iš tiesų tai dūsimas nuo vandens pertekliaus. Tipiška situacija, kambarinės gėlės, geranijos lapai gelsta, žmogus galvoja „trūksta vandens“, palaisto dar, o ten jau šaknys puvinį gavusios… Arba lysvėje, kasdien laistoma gausiai, dirva net šlapia blizga, rezultatas, silpni, geltoni augalai, piktžolės ir kerpes ant dirvos. Sprendimas, laistykite tik tada, kai reikia. Patikrinkite drėgmę, pirštu ar drėgmės matuokliu. Jei dar drėgna, neskubėkite laistyti. Ypač vazonuose, geriau rečiau, bet leisti žemei kiek pradžiūti. Atminkite, daugumai augalų (išskyrus ryžius, vandens augalus) labiau kenkia chroniškas perlaistymas nei trumpa sausra. Tą patvirtina ir agronomų pastebėjimas, per didelis vandens kiekis sumažina augalų šaknų aprūpinimą deguonimi, didina ligų riziką, išplauna trąšas. Pvz., daržovių lysvėje išliejus per daug vandens nitratų daug nukeliauja į gruntą, viršutinis dirvos sluoksnis suardomas. Tad venkite balų ant lysvių, jei po laistymo stovi balos >10 min, perlaistėte.

5. Netolygus laistymas / laistymas ne ten, kur reikia. Tai atsitinka su purkštuvais, gal blogai sureguliuoti, laisto takus, sienas, o kampas lysvėje lieka sausas. Arba su laistymo žarna, palaistote prie kamieno, o periferija (kur smulkios šaknelės) lieka sausa. Sprendimas, skirkite laiko sistemų reguliavimui. Patikrinkite purkštukų kryptį, kampus, debitą, sureguliuokite, kad visi augalai gautų vandens. Rankiniu būdu, laistykite aplink augalą, ne vieną tašką. Pvz., medį apsukite ratu su žarna, gėlių lysvę palaistykite zigzagais per visą plotą. Tiesiog būkite sąmoningi, kur keliauja vanduo. Net ir su lašeline, pažiūrėkite, ar lašintuvas yra toje pusėje augalo, kur jo šaknys, gal per toli nuo jo?

6.Kritulių ignoravimas: Klasikinė situacija automatinė sistema laisto net po liūties, nes niekas neišjungė. Arba jūs palaistote vakare, o naktį atėjo lietus gavosi dvigubai. Sprendimas, stebėkite orus. Jei pranašauja lietų, galite atidėti laistymą. Įdiekite lietaus daviklį automatikoje, jis paprastu principu kai sušlampa, nutraukia grandinę ir sustabdo programą. Jeigu laistote ranka nepasitikėkite vien rasa ar smulkiu lietučiu. Dažnas galvoja „ryto rasa atstoja laistymą“ tai klaida. Rasa sudrėkina tik lapus, o ne dirvą. Panašiai nedidelis vasaros lietus (pvz., 5 mm) sušlapins viršų, bet giliau bus sausa po tokio lietaus dar verta palieti papildomai, ypač jei vėjas greit išdžiovino. Tad klaida tiek perlaistyti neatsižvelgus į didelį lietų, tiek manyti, kad mažas lietus viską atstojo. Visada įvertinkite kritulių kiekį.

7. Laistymas ant lapų netinkamiems augalams. Kai kurie augalai, pvz., pomidorai, agurkai, rožės, geriau jaučiasi, kai lapai lieka kuo sausesni. Laistant su purkštuvu ar žarna tiesiai ant jų, skatinamos ligos. Pomidorams drėgmė ant lapų sukelia bulvių marą (grybas), rožėms juodligę, rūdis. Sprendimas, laistykite šaknis, o ne lapus. Naudokite laistymo antgalius, kuriais galite nukreipti srovę prie augalo kamieno. Arba lašelines juostos ties šaknimis. Jei laistote purkštuvu, tada pasirinkite tinkamą paros metą, kaip minėta (ryte, kad greit nudžiūtų lapai).

8. Netinkamas drėkinimo metodas tai situacijai. Pvz., bandymas laistyti didelę daržovių lysvę vien tik rankiniu būdu per vasaros karščius, greičiausiai bus arba nedalaistysit tada varys piktžoles. Arba laistyti medžius tik purkštukais skirtais vejai, medžių šaknys giliau, jos negauna pakankamai drėgmės. Sprendimas, pritaikykite metodą augalui. Dideliam medžiui, geriau rečiau, bet dauiau. Mažas lysves, lašelinis ar bent jau mirkymo žarna. Kitaip sakant, tam tikrom situacijom yra labiau tinkami metodai.

9. Neatsižvelgiama į dirvožemio struktūrą. Sakykim, laistote gėlyną kur sunki molinga žeme taip pat, kaip smėlingą daržą t.y. dažnai. Rezultatas, molyje stovės vanduo, blogai bus augalams. Arba laistote retai smėlingą šlaitą, vanduo tiesiog susigeria, augalai nuolat stokoja vandens. Sprendimas, adaptuokite laistymo taktiką dirvai (kaip aptarėm – lengvai dirvai dažniau mažiau, sunkiai rečiau daugiau). Jei turite įvairių zonų, galbūt padalinkite jas atskirai.

10. Nepakankamas laistymas po sodinimo. Dažna klaida sodinant medį ar krūmą palaistomas tik kartą ir pamirštama. Naujai pasodintiems augalams reikia itin dažno laistymo pirmomis savaitėmis. Jei to nepadarysite, dalis neprigis. Sprendimas: pasodinus medelį, pirmą savaitę laistykite kasdien, kitą savaitę kas 2–3 dienas, vėliau kas savaitę, priklausomai nuo oro. Ypač jei sodinta vėlyvą pavasarį ar vasarą. Tas pats su vienmetėmis gėlėmis pasodinus kol neįsišaknijo, laistykite kasdien.

11. Ignoruojamas mulčas. Ne tiesioginė laistymo klaida, daugelis nelaiko mulčio ant lysvių/po medžiais, dėl to vanduo išgaruoja greičiau, tenka laistyti dažniau. Sprendimas, mulčiuokite lysves žieve, šiaudais ar kitkuo, mulčas sulaiko drėgmę, tad laistymų dažnumą galėsite sumažinti. Be to, po medžiais mulčas padeda, kad laistant vanduo neištykštų į šalis, o susigertų (kaip kempinė sulaiko).

12. Techninės priežiūros klaidos, pvz., neuždarėte žiemai sistemos, vožtuvas trūko per šalčius, pavasarį paleidus, nuotėkis, po žeme nieko nematot, o vanduo bėga veltui. Arba neužsandarintas sujungimas, slėgis krenta, galas sistemos negauna vandens. Sprendimas, kasmet apžiūrėkite sistemą, išbandykite visas zonas. Žiemai prapūskite. Pavasarį valdykite, ar visi purkštuvai veikia, ar lašelinių vamzdelių skylutės neužsikimšę.

13. Žmonių aspektas, vasarą dažnai išeina taip, kad planavote palaistyti, bet pamiršote, arba išvykote ir nėra kam. Sprendimas: automatizuokite arba pasitelkite pagalbą. Neturint automatikos, susitarkite su kaimynu, draugu, kad palaistytų. Pati paprasčiausia automatika, mechaninis laikmatis ant krano, geriau negu nieko, bent dalinai atliks darbą.

Apibendrinus, pagrindinė taisyklė, stebėkite augalus ir mokykitės iš jų reakcijų. Jeigu pastebite gelstančius lapus laistant, gal per daug? Vystančius, per mažai? Arba laistant lapai dėmėti, metas keisti metodą. Kiekvienas sodas unikalus, tad net vadovaudamiesi knyginėmis normomis (kurias čia aptarėme) turite adaptuoti pagal save. Svarbu vengti aklų rutinų ,kasdien 7 val. 10 min laistau tą patį, neįvertinus, kad gal pasikeitė sąlygos. Technologijos padeda, bet net ir paprastas sodininkas be jokių prietaisų gali pasiekti meistriškumą tiesiog praktikuodamas, ranka palietus žemę, akimi pamačius lapus, suprasti, ko reikia.

Trumpai tariant, didžiausia klaida, manyti, kad laistymas tėra „paleisk vandenį ir tiek“. Iš tiesų tai menas ir mokslas kartu. Laiku pastebėjus klaidas ir jas ištaisant, jūsų augalai atsidėkos vešliu augimu, o vandens sąskaitos (ar pastangos tokios kaip vandens nešiojimas) bus optimizuotos.

Laistymo sezoniniai ypatumai Europoje ir Lietuvos klimatui

Laistymo poreikis ir taktika labai skiriasi tarp metų laikų ir Europos regionų. Šiame skyriuje aptarsime, kaip sezoniškumas veikia laistymą, nuo pavasario su sodinimo darbais iki vasaros karščių, rudens lietaus ir žiemos speigų. Taip pat atsižvelgsime į Lietuvos klimato specifiką platesniame Europos kontekste.

Pavasaris: Pavasarį gamta atgyja, augalai pradeda vegetaciją. Dirvoje po žiemos paprastai būna drėgmės atsargų nuo sniego tirpimo, ypač Lietuvos sąlygomis, kovą, balandį dirva dar dažnai perteklinai drėgna. Todėl ankstyvą pavasarį paprastai laistyti nereikia, net ir per daug drėgmės gali kenkti (pvz., negalima per anksti sodinti šilumamėgių augalų į per šlapią dirvą). Visgi, pavasariai būna nenuspėjami: pasitaiko metų, kai balandis ar gegužė būna beveik be lietaus. Pvz., Lietuvoje 2019 m. pavasaris buvo labai sausas – gegužės kritulių buvo tik ~30% normos, soduose teko jau intensyviai laistyti jaunus sodinukus, daržus. Todėl pavasario laistymas priklauso nuo konkrečių orų. Bendrai, Lietuvoje daugiametis vidurkis, balandį- gegužę iškrenta apie 90–100 mm kritulių (per mėnesį), kas dažniausiai patenkina pirmą augalų poreikį. Bet jei gegužę mažiau nei 30 mm (kaip minėta), laistymas būtinas, ypač pasodinus naujus augalus.

Pavasarį sodinamiems medžiams, krūmams svarbu po pasodinimo gausiai palieti (pirmajam kartui rekomenduojama net purvo tyrę padaryti aplink šaknis, kad neliktų oro tarpų). Tada, jei lietaus nėra, laistyti kas kelias dienas. Pavasariniai daržai, sėkloms sudygti reikia drėgmės, jei dirva sausa, palaistykite pasėjus (tik atsargiai, kad neišplauti sėklų). Yra tokia taisyklė, „nėra blogo oro sėklai, jei yra drėgmės“. Tai reiškia, kad pavasario vėsa sėkloms nebaisi, jei drėgna jos palauks ir sudygs, bet jei sausa, jos tiesiog gulės be dygimo. Todėl, esant sausam pavasariui, laistymas net sėjos metu aktualus.

Pavasario vėjai. Balandį dažnai būna vėjuota – vėjas labai džiovina dirvą. Nors nėra karšta, bet pastebėkite, kad vėjuotą saulėtą dieną viršutinis dirvos sluoksnis gali perdžiūti ir sudaryti plutą. Jauniems daigams tai negerai. Tad vėjuotu oru laistymas pavasarį taip pat aktualus (gal net labiau nei per ramią šiltą dieną).

Prieš vasarą: Reikėtų stengtis, kad augalai pasitiktų vasaros karščius su gerai išvystyta šaknų sistema. Tai reiškia, pavasarį laistykite ne nuolat po truputį, o skatinkite šaknis augti. Pvz., vaismedžiams pavasarį galite net šiek tiek rečiau palaistyti, kad šaknys „pavytų“ giliau ieškoti vandens. Tas „grūdinimas“ paruošia vasarai. Bet čia atsargiai ne per smarkiai, kad nevystų lapai.

Vasara: Vasarą didžiausias laistymo sezonas. Ypač Vidurio ir Pietų Europoje. Lietuvoje vidutiniškai liepa yra drėgniausias mėnuo (~80–90 mm), bet pasiskirstymas netolygus: gali būti liūtys, o gali būti ir 2 savaitės be lašo. Pastaraisiais metais stebimos ilgesnės sausros net ir mūsų klimate (pvz., 2021 m. birželis buvo labai sausas). Europoje bendrai šiaurės vakaruose (Britanija, Skandinavija) vasaros gana lietingos, pietuose (Ispanija, Graikija) beveik be lietaus. Todėl laistymo intensyvumas vasarą labai priklauso nuo regiono. Pietų Europoje drėkinimas vasarą yra nuolatinis (daug derliaus nuimama nes jis laistomas). Šiaurėje gal epizodiškai, jei pasitaiko karščio bangos.

Lietuvos vasaroms anksčiau dažnai užtekdavo natūralių kritulių daugeliui kultūrų (išskyrus daržus), bet dabar ūkininkai pastebi, kad be laistymo praranda dalį derliaus net grūdų laukuose per kaitras. Soduose vasarą laistymas turbūt labiausiai vargina, tuo metu daug augalų intensyviai auga, dera, ir saulė bei šiluma greit išgarina drėgmę. Beveik viską tenka laistyti, išskyrus brandžius medžius su giliom šaknim.

Vasaros patarimai: Laistykite ilgai ir retai (išskyrus vazonus, daržus juos gali tekti dažniau palieti). Stebėkite orų prognozę, atėjus karščio bangai, gal net profilaktiškai palaistykite prieš jai prasidedant (dirvožemis bus pilnai įsodrintas drėgme). Per karščius laistykite anksti ryte, o jei reikia ir vakare. Vasarą daug kur įvedami vandens naudojimo ribojimai (pavyzdžiui, pietų UK – „hosepipe ban“ – draudžiama laistyti veją su žarna). Reikia būti pasiruošusiam turėti surinkto lietaus atsargų talpose. Dar geriau mažinti plotus, kuriems reiks daug vandens (pvz., vietoj didžiulės vejos sumanių želdynų su sausrai atsparesnėmis rūšimis).

Specialiai Lietuvai: Mūsų vasaros nėra tokios stabiliai sausos kaip Viduržemio, bet jos labai nepastovios. Gali pasitaikyti vasara, kai lyja beveik kas antrą dieną (tada net per daug drėgmės, kitas iššūkis, potvyniai laukuose), o kitais metais, sausra 2 mėnesius. Todėl Lietuvos sodininkui tenka būti pasirengus tiek scenarijui A, tiek B. Pastebėta, kad klimato kaita linkusi atnešti trumpus ekstremalius lietaus laikotarpius ir ilgesnes sausras. Tad laistymo planas turi apimti: a) drenažą, apsaugą nuo per didelės drėgmės epizodų (loveliai, grioveliai nutekėjimui, pakeltos lysvės, mulčiavimas, kad lietus nepilt7 tiesiogiai); b) drėgmės išlaikymą ir papildymą, mulčias, laistymo sistemos sausroms.

Ruduo: Rudeniop orai atvėsta, augalai pamažu ruošiasi ramybei. Rugsėjis Lietuvoje dar gali būti gana šiltas ir sausas (vadinamas bobų vasara). Jei rugsėjį sausa, laistymas vis dar reikalingas, ypač visžaliams augalams (tujos, rododendrai) jiems reikia gerai prisisiurbti prieš žiemą, kitaip žiemą gali išdžiūti, nes per šaltį nebegalės pasisavinti vandens. Todėl vėlyvą rudenį, prieš pat šalnas, net būtina pralaistyti visžalius augalus (spygliuočius, visžalius krūmus). Tai keistai skamba, lapkričio pradžioje laistyti, bet tai padeda jiems ištverti žiemą be įšalo dehidratacijos. Paprastai spalį — lapkritį lietūs būna pakankami, bet jei būna sausas ruduo, neužmirškite šio patarimo.

Daržams rudenį laistyti poreikio mažai. Nebent žieminių daržovių ar pasėlių (žieminiai rugiai, rapsai pasėti rugsėjį, retai laistomi, kritulių pakanka). Šiltnamiuose rudenį temperatūros krenta, laistymą mažiname, kad neprovokuoti puvinių. Paprastai rugsėjį, jei vėsiau, šiltnamio pomidorus jau rečiau laistome, kad baigtų nokti likusias uogas.

Rudens lietūs. Pietų Europoje ruduo lietaus sezonas. Karštą vasarą pakeičia liūtys spalį-lapkritį (pvz., Italijoje, Graikijoje). Tada laistymo sezono pabaiga laistymo sistemos išjungiamos. Pietuose net auginami žiemos lietaus kultūros (kviečiai, miežiai sėjami rudenį, auga su žiemos lietum). Lietuvoje ruduo tiesiog drėgnas, laistymų poreikis minimalus. Bet rugsėjo pradžia gali būti išimtis, kaip minėjom, jei karšta, vis dar laistome daugumą dalykų.

Žiema: Žiemą lauke laistymo klausimas beveik nekyla, dauguma augalų ramybės būsenoj, dirva dažnai įšalusi, natūralios drėgmės užtenka. Išimtis, amžinai žaliuojantys augalai žiemą (spygliuočiai, rododendrai). Saulėtą besniegę žiemą jie garina vandenį per lapus/spyglius, bet negali jo pasisavinti iš sušalusios žemės, kyla fiziologinės sausros rizika. Todėl net per žiemą, atšilus orui virš 0°C, patariama palaistyti rododendrus, jei matote, kad jų lapai susiraitę vandens trūkumo ženklas. Tai reta situacija būna saulėtas vasaris be sniego, plius temperatūra dieną, bet verta paminėti. Todėl visžalių krūmų lysvėse, net per žiemą atšildžius galite paduoti vandens jei žemė ne įšalus. Svarbu, kad vėl nespėtų grįžti šalčiai, kol vanduo nesusigers, nes šlapias dirvožemis staiga užšalęs gali pakenkti šaknims.

Šiltnamių laistymas žiemą, dauguma šiltnamių tušti, nebent šildomos oranžerijos. Jei auginat tai minimalus laistymas, nes augalai auga lėtai, perteklius netinka. Kambarinių gėlių laistymas žiemą atskira tema, bet bendra taisyklė, sumažinti. Daug kambarinių augalų turi ramybės periodą, jiems laistyti reikia rečiau (pvz., sanpaulijas vasarą kas 3 dienas, žiemą kas 10 dienų). Čia lemia trumpesnė diena, vėsesni kambariai.

Potencialios problemos: Žiemą su laistymu iškyla užšalimo problema, lauke jokiu būdu nepalikite pripildytų vandens žarnų, vamzdžių. Laistymo sistemas išpūskite, laistytuvus, statines ištuštinkite, kitaip ledas jas suardys. Geriausia statines apversti, kad nesirinktų lietaus ar nesprogtų sušalęs vanduo.

Regioniniai skirtumai Europoje:

Viduržemio jūros regionas (Pietų Europa) laistymo sezonas gegužė–spalis, vasara absoliučiai būtina laistyti viską, rudens pradžioj mažiau, vėliau prasideda lietūs. Žiemą lyja, laistyti nereikia, net per daug vandens, kai kur kovojama su drėgmės perteklium (pvz., citrusų soduose reikalingi drenažai.
Vidurio Europa (Vokietija, Lenkija, Ukraina) laistoma gegužė–rugsėjis, su pikais per vasarą. Pavasaris ir ruduo vidutiniškai drėgni, bet su galimomis sausromis. Klimatas panašus į Lietuvos, tik kai kur šilčiau, garuoja daugiau, tad laistymo poreikis net didesnis (pvz., pietų Ukrainoje beveik kaip pietų Europoje).
Šiaurės/Vakarų Europa (UK, Skandinavija): didelė kritulių dalis vasarom, vėsiau mažiau laistymo. Bet net UK, kai užplūsta karščio bangos o taip nutinka pastaraisiais metais, trūksta infrastruktūros laistymui kyla apribojimai, nes paprastai neverta investuoti į dideles drėkinimo sistemas dėl keleto karštų savaičių.
Rytų/Šiaurės rytų Europa (Rusijos europos dalis) ten žemyninis klimatas, karštos vasaros, bet dažnai audringos. Laistymas reikalingas pasitaikančioms ilgoms sausrų atkarpoms (pvz., 2010 m. didžiulė sausra Rusijoje dideli derliaus nuostoliai, gaisrai). Tad neapgalvoję drėkinimo, galima patirti nuostolių.

Klimato kaita: Ji neabejotinai keičia sezoniškumą. Bendra tendencija, žiemomis drėgmės perteklius, vasaromis jos trūkumas. Europoje stebima, kad drėkinimo poreikis kyla net regionuose, kurie anksčiau apsieidavo su lietumi. Pvz., Vokietijoje kai kur diegiamos laistymo sistemos grūdams, anksčiau tai retai buvo. Tikimasi, kad Lietuvoje vasarų antroje pusėje (liepa-rugpjūtis) bus daugiau sausros atvejų ateityje. Todėl planuojant sodą ar ūkį, numatykite drėkinimo galimybes net jei anksčiau manydavote, kad „pas mus lyja pakankamai“. Tuo pačiu, krituliai iškrenta labiau liūtimis, tad turėkite rezervuarus lietaus vandeniui sulaikyti (iš didelės liūties surinktas vanduo gali išmaitinti jūsų sodą paskesnei sausros savaitei).

Trumpas sezoninio laistymo atmintinė Lietuvos sodininkui.

Kovas–balandis: tik pasodinus/pasėjus, jei sausa – palaistyk. Daugelis kitų atvejų – ne, nebent po šiltnamiais.
Gegužė: stebėk orą – gali reikėti laistyti daržus, naujus sodinukus, jeigu kritulių mažai. Obelims per žydėjimą lietus gali pakenkti (išplauti žiedadulkes), bet drėgmės trūkumas – irgi blogai, tad palaistyk, jei labai sausa (kad neužmestų žiedų).
Birželis–rugpjūtis: intensyvus laistymo grafikas, ypač liepa. Laistyk reguliariai veją, daržoves, konteinerinius augalus – jiems gal net kasdien. Atostogaudamas pasirūpink automatikos/pagalbos.
Rugsėjo pr.: jei bobų vasara (karšta, sausa), tęsk laistymą. Bet daugelį kultūrų jau nuėmei, tai likę – vėlyvos daržovės (moliūgai, kopūstai – jiems rugpjūčio pab rugsėjis vanduo padeda priaugti masės).
Spalis: paprastai nebereikia laistyti (gali būti išimčių). Atlik „rudeninį drėkinimą“ visžaliams prieš šalnas.
Lapkritis: drenuok sistemą, išleisk vandenį. Jei netikėtai lapkritį +15°C be lietaus savaitę – palaistyk rododendrus ar spygliuočius, bet tai retas atvejis.
Žiema: viskas išjungta, kas viduje (kambarinės gėlės) – laistyk taupiai.

Laikantis sezoniškumo ritmo, laistymas tampa ne našta, o tiesiog natūralus sodo darbų ciklo elementas. Pavasarį rūpinamės jaunais augalais, vasarą kariaujame su sausromis, rudenį padedame augalams pasiruošti žiemai, o žiemą pailsime nuo laistymo darbų (ir tegul darbą už mus dirba sniegas, drėkindamas dirvą lėtai tirpdamas!).

Aplinkosauginiai ir ekonominiai aspektai

Laistymas, be agronominės naudos, turi ir platesnių poveikių – tiek aplinkai, tiek ekonomikai. Šiame skyriuje aptarsime, kodėl svarbu laistyti tvariai ir efektyviai, bei kaip teisingas drėkinimo valdymas gali padėti taupyti ne tik vandenį, bet ir pinigus.

Vandens ištekliai ir tausojimas: Vanduo – brangstantis išteklius. Europoje ~30% viso vandens sunaudojama žemės ūkyje drėkinimui. Pietų Europoje šis skaičius dar didesnis – virš 60%. Tai reiškia, kad laistymas daro didelį spaudimą upėms, ežerams, požeminiams vandenims. Per intensyvus drėkinimas gali nusekinti vandens telkinius, sutrikdyti ekosistemas. Pavyzdžiui, Ispanijoje intensyviai laistant daržoves pietuose, vietomis gruntiniai vandenys nusekę tiek, kad į juos pradeda skverbtis jūros vanduo (druska), uždruskėja dirvos – kyla salinizacijos problema. Graikijoje ~25% laistomų žemių jau turi druskingumo problemų dėl netinkamo drėkinimo ir prasto vandens. Tai aplinkos degradacija – žemės tampa nevaisingos. Todėl taupiai laistant, kiekvienas sutaupytas kubas vandens – tai mažiau paimta iš gamtos, mažesnė žala. Efektyvios sistemos (pvz., lašelinis) leidžia tą patį rezultatą pasiekti su mažiau vandens – lašelinio efektyvumas >90%, sprinklerių ~70%. Vadinasi, jei visas pasaulio laistymas pereitų ant lašelinių – sutaupytume milžiniškus kiekius vandens (tiesa, ne visur tai praktiška, bet siektina).

Chemikalų plovimas ir tarša: Per didelis laistymas išplauna trąšas, pesticidus iš dirvožemio – tie patenka į gruntinius vandenis, upes. Pvz., nitratai iš laistomų laukų patenka į gruntinius vandenis, didina jų koncentraciją – tai grėsmė geriamam vandeniui. Tikslingas laistymas mažina taršą: paduodate tik tiek vandens, kad augalai paimtų, o ne tiek, kad vanduo su nitratais nubėgtų į upę. Tai vadinama vandens produktyvumu – kiek kilogramų derliaus gaunama iš 1 m³ vandens. Su geru planavimu didinam vandens produktyvumą, ir netiesiogiai – mažinam taršą. Be to, lašeliniu būdu trąšos paduodamos tiesiai šaknims – jos efektyviau panaudojamos, mažiau pertekliaus, mažiau taršos.

Erozija ir dirvožemio degradacija: Netinkamas laistymas (per smarki srovė, per ilgas užtvindymas) gali nuplauti derlingą dirvožemį. Kaip aptarėm, Prancūzijos Bretanėje nuo laistomų kukurūzų laukų nuslinkęs dirvožemis užteršė upelius. Taip pat vandens perteklius sukelia dirvos uždruskėjimą (salinizaciją) – pietų Europoje tai rimta problema. Sprendimas aplinkai – geros drėkinimo praktikos: laistyti tinkamais kiekiais, įrengti drenažo sistemas, jei laukai drėkinami, kad neleistų druskoms kauptis.

Bioįvairovė: Didelio masto drėkinimo projektai keičia natūralius vandens režimus. Pvz., nukreipus upės vandenį laistymui, nukenčia žemiau esantys pelkynai, išdžiūsta. Kita vertus, tradicinės drėkinimo sistemos (pvz., senoviniai kanalai), priešingai, kai kur padidindavo bioįvairovę sukurdami šlapynes. Moderniai, stengiamasi integruoti: pvz., drėkinimo kanalus daryti ne betoninius, o su žoliniais kraštais – tai habitat paukščiams, varlėms. Arba retkarčiais užliejami ryžių laukai – maitina migruojančius paukščius. Bet tai labiau išimtys. Bendrai, mažesnis vandens paėmimas = daugiau palikta gamtai, tai geriau tenykščiam gyvenimui.

Energijos sąnaudos ir CO₂: Laistymui pumpuoti vandenį reikia energijos (elektros ar dyzelio). Tai kaštai pinigais ir CO₂ emisija, jei energija iš iškastinio kuro. Lašelinis laistymas veikia žemesniu slėgiu (10–20 psi ~ 0,7–1,4 bar) nei purkštuvai (50–80 psi ~ 3,5–5,5 bar), tai reiškia mažiau elektros sąnaudų siurbliams. Tiesiog taupant vandenį, taupoma ir energija, nes mažiau pumpuoji. Ekonomiškai – mažesnės sąskaitos už elektrą degalus. Aplinkai – mažiau emisijų.

Ekonominė nauda laistymo: Žiūrint ūkiškai, laistymas padidina derlingumą, o tai didina pajamas. Minėtas pavyzdys: daržovės Moldavijoje – laistomos duoda 1,4–6,5 karto didesnį derlių. Investavęs į drėkinimą, ūkininkas gali uždirbti daugiau. Net dalinis laistymas duoda didelę grąžą (50% normos laistant – derliaus sumažėjimas tik <20%, bet vandens sąnaudos perpus mažesnės, tai jau geresnis efektyvumas). Irigacijos pelningumas daug kur įrodytas: drėkinami žemės ūkio plotai sukuria ~40% pasaulio maisto, nors sudaro tik ~20% visos dirbamos žemės – tai dėl didesnio derliaus. Kitaip tariant, laistymas investiciškai apsimoka, didina agroproduktyvumą, ūkininkų pajamas, regionų ekonomiką (daugiau derliaus – daugiau eksportų, pigesnis maistas). Tyrimai mini, kad drėkinamos žemės yra ~2–3 kartus produktyvesnės nei nendrėkinamos tais pačiais augalais.

Tačiau, neatsiejamas ir kaštų momentas: laistymo sistemų įrengimas kainuoja (vamzdžiai, siurbliai, valdikliai). Smulkiems ūkininkams, kaip minėta, tai gali būti sunku. Ypač skurdžiose šalyse, tai barjeras – deja, ten ir didžiausias poreikis dėl klimato. Europos mastu yra paramos (ES fondai kofinansuoja drėkinimo infrastruktūrą, bet su sąlyga, kad bus diegiamos taupios technologijos). Ūkininko lygmeniu – investuodamas turi paskaičiuoti atsipirkimą: per kiek metų padidintas derlius padengs sistemos kainą. Paprastai intensyvioms kultūroms (daržovėms, sodams) atsiperka per kelis sezonus, grūdams – ilgiau (tad jiems retai deda, nebent klimatas verčia).

Vandens kainodara: Dar vienas aspektas – vis daugiau regionų pereina prie apmokestinto drėkinimo vandens (anksčiau daug kur galėdavo ūkininkai beveik nemokamai pumpuoti iš upių ar gręžinių). Dabar įvedamos normos, tarifikatoriai – vanduo kainuoja, tad ir skatina taupymą. Kaip minėta, daug kur vandens kaina subsidijuota, neatspindi realios vertės, bet keičiasi politika – link „mokėk už visą kainą“. Privatiems vartotojams (pvz., miestų gyventojams) tai ypač aktualu – laistydamas sodą mokamo vandens, gali gauti nemenką sąskaitą. Pvz., 1 m³ (1000 L) vandentiekos vandens kainuoja ~1–2 eur (priklausomai nuo regiono). Jei per sausą vasarą išlaistai 50 m³ savo sklypui – tai 50–100 eur papildomai. Todėl lietaus vandens panaudojimas – ne tik ekologiška, bet ir ekonomiška: investuoji į talpas, paskui laistai beveik nemokamai. Apytikriai, 100 m² namo stogas per vasarą Lietuvoje gali sugauti ~20–30 m³ lietaus vandens – tokį kiekį panaudoję, sutaupysite ~40–60 eur (be to, sumažinsite apkrovą lietaus kanalizacijai, dviguba nauda). Didelio masto ūkiuose – sutaupytas vanduo = sutaupytas dyzelis generatoriui.

Darbo sąnaudos: Automatinis laistymas – investicija, kuri taupo darbą (laiką, samdomų darbininkų poreikį). Pvz., rankiniu būdu palaistyti 1 ha daržovių – milžiniškas darbas, o su sistema – paspaudi mygtuką. Ekonomiškai – mažesnės darbo sąnaudos = pigesnė produkcija, didesnis pelnas. Gyventojui – laikas sutaupytas = laisvalaikis arba daugiau spėjama padaryti kitų darbų.

Infrastruktūriniai kaštai: Dideli drėkinimo projektai (užtvankos, kanalai) – brangūs, bet laistomi plotai klesti, auga ekonomika regiono. Yra rizikos: per didelis drėkinimas galimas „spąstų“ efektas, kai į laistymą investuota, bet atėjus sausroms investicija tiesiog nebeužtikrina pakankamai vandens (pvz., jei upės išseko dėl klimato). Tai vyksta kai kur – lūkesčiai, kad visada bus vandens, pasirodė per optimistiški. Todėl planuojant investicijas, reikia atsižvelgti į tvarumą – ar nepritrūks resurso.

Socialinis aspektas: Drėkinimas pietuose dažnai mažų ūkininkų pragyvenimo pagrindas. Jei ribojamas vanduo dėl stokos, kenčia jų pajamos. Taip pat, modernizuojant sistemas (pvz., su dotacijom įdiegus taupesnes, valdomas), gali kilti kainos – turtingesni ūkininkai laisto toliau, neturtingesni negali investuoti – socialinė nelygybė. ES bando per paramas padėti, kad modernizuotų visi. Kai kur (pvz., Indijoje) atvirkščiai – elektros subsidijos skatino siurbti gruntinį vandenį neefektyviai, tai sukelia ilgalaikius nuostolius.

Miesto lygmuo: Laistymo apribojimai per sausras yra ir socialinis reikalas – kai trūksta vandens, tikriausiai svarbiau turėti geriamą vandenį nei žalią veją. Kai kur drastiškos priemonės: Las Vegas stengiasi uždrausti „nereikalingas vejas“ (tiesiog tam, kad netaškyti vandens dykumoje be reikalo). Europos pietuose miestuose propaguojama sausrai atspari aplinka – mažiau vejų, daugiau vietinių krūmų, kaktusų, akmenų sodai. Tai mažina vandens poreikį, kas taupo miesto biudžeto lėšas. Ir mažina importuojamo vandens (kai kur net cisternomis tenka gabenti per dideles sausras – tai jau akivaizdžiai brangu).

Ateities perspektyva: Tvaraus laistymo modelis – daugiau technologijų, mažiau vandens sunaudojimo, daugiau derliaus. ES link to juda – skatina precizinį drėkinimą, uždaro ciklo (pvz., panaudoti išvalytą nuotekų vandenį drėkinimui vietoj upių vandens – jau yra tokių projektų). Gali būti, kad ateity laistymas taps integruotas su atsinaujinančia energija (saulės siurbliai), su desalinimo įrenginiais (Pietų Europoje – gėlinti jūros vandenį drėkinimui, jei upės išeikvotos). Visa tai kainuos, bet turbūt bus neišvengiama – vanduo tampa rimtu ekonomikos veiksniu.

Namų ūkių lygmeniu: protingas laistymas = mažesnės sąskaitos, sveikesni augalai, didesnė turto vertė (gražiai prižiūrėtas sodas džiugina ir didina nekilnojamojo turto kainą). Bet jei netinkamai laistot, galite ir nuostolių patirti – sugadintas sodas, permokėtas vanduo. Tad investicija į gerą laistymo sistemą atsiperka dvigubai: sutaupo išlaidų (mažiau vandens sueikvojama be naudos) ir pakelia produkcijos ar turto vertę.

Apibendrinant: laistymo praktikoje svarbu ieškoti pusiausvyros tarp gaunamos naudos ir daromos įtakos aplinkai bei sąnaudų. Protingai laistant, galime užauginti daugiau su mažiau – tai ir aplinka laimi (sutaupytas vanduo, mažiau taršos), ir ekonomika laimi (didesnis efektyvumas). Šiandieniniame klimato ir vandens stygiaus kontekste laistymo efektyvumas yra ne tik sodininko ar ūkininko reikalas, bet ir bendras visuomenės interesas. Juk kiekvienas lašas vandens yra vertingas – tiek augalui, tiek visai ekosistemai. Todėl „laistymas“ tampa ne tik agronomijos dalimi, bet ir ekologinio sąmoningumo dalimi. Laistykime išmintingai, ir tai atsipirks su kaupu – žaliuojančiais sodais, pilnais aruodais ir išsaugotais gamtos ištekliais mūsų ateičiai.

Santrauka: Tvarus laistymas = didesnis derlius ir grožis + mažesnės sąnaudos + mažesnė žala gamtai. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai visi laimi, jei elgiamės protingai. Tad planuodami savo laistymo darbus, nepamirškime šių platesnių perspektyvų – taupykime vandenį, naudokime modernias technologijas, tausokime dirvožemį, ir džiaugsimės tiek ekonominiais, tiek aplinkosauginiais privalumais